Jon Morrell

Didžioji Britanija

Kostiumų dailininkas

„Žmogus, kurio gero skonio skubiai reikia D. Britanijai“, „Hendelis jau seniai neatrodė taip gerai“, „absoliučiai pribloškiantys, nuostabūs ir efektingi“, „šmaikštūs ir išradingi, gyvybingi ir išmoningi“, „penkios žvaigždutės iš penkių“ – tai tik keli griežčiausių „The Guardian“, „The Independent“, „Sunday Times“, „Financial Times“ kultūros kritikų atsiliepimai apie prestižiniu „Olivier“ apdovanojimu įvertinto kostiumų dailininko Jono Morrellio darbus.

Būdamas penkiolikos iš šeimos draugų sužinojau, jog jų dukra studijavo scenos dizaino specialybę. Iki tol net nebūčiau niekada pagalvojęs, kad yra tokia profesija, kad scenoje viskas yra iš tiesų taip organizuota. Taigi įstojau į parengiamuosius kursus ir net nežinojau, kuo visa tai baigsis. Vėliau teko rinktis iš keturių mokyklų, kuriose galėjau tęsti studijas. Taip patekau į St. Martins koledžą, garsėjusį puikia reputacija. Tai buvo mano bilietas į Londoną, - galėjau ištrūkti iš mažo miestelio.

Kai rinkausi, kur stosiu, galėjau įrašyti 3 vietas. Mano mokytojai mane perspėjo net nerašyti St. Martins koledžo, juk ten būsianti tokia konkurencija, ir ne su bet kuo, o su geriausią pasiruošimą ir didžiausią talentą turinčiais žmonėmis, o atrinkdavo tuomet tik 20 studentų, - kursai būdavo itin maži. Bet man niekas nerūpėjo, aš jų neklausiau, man svarbiausia buvo, kad aš žinojau ką ir kur noriu daryti, kur noriu iškeliauti. Man labai pasisekė įstoti, jei būčiau daugiau mąstęs... Bet įstojau, išgyvenau. Nežinojimas yra palaima (juokiasi).

Studijuodamas sutikau puikių vizituojančių dėstytojų, kuriems vėliau asistavau ir televizijos filmavimo aikštelėse ir teatre. Ilgą laiką buvau susikoncentravęs ties darbu su Antony Mcdonaldu ir tai buvo puiki patirtis. Be darbo su skirtingais dailininkais, sukūriau dizainą ir penkiems Dramos mokyklos spektakliams, - tokie buvo mano pirmieji žingsniai teatre.

Būdamas parengiamuosiuose kursuose vasaros metų turėjau susirasti darbą, nes tėvai manęs nesiruošė pilnai išlaikyti. Iš pradžių, kaip ir kiekvienas paauglys dirbau pačius baisiausius ir nuobodžiausius darbus, siekdamas bent kiek užsidirbti.

Tada ėmiau domėtis drabužiais, mada, juk tai buvo aštuoniasdešimtieji, post pankų era su visa savo muzka, mada, – įstabus laikas. Aš pats ėmiau varyti tėvus iš proto rengdamasis keisčiausiais rūbais.

Su draugu ėmėme patys siūti kostiumus ir juos pardavinėti alternatyviose, mažose krautuvėlėse. Siuvome iš senų užuolaidų ir bet ko, ką rasdavome didžiulių išpardavimų metu. Tėvų namuose įsikūrėme dirbtuves ir siuvome gotiškas vestuvines sukneles ar kitokias fantasmagorijas, perdirbtus rūbus, kuriuos vėliau parduodavome tokia kaina, jog galėdavome šiek tiek užsidirbti.

Visą tą laiką mano mados jausmas, ar tuomet kuriami rūbai jau turėjo tam tikro teatrališkumo, taigi perėjimas iš rūbų į kostiumų dizainą buvo gana tolygus. Bet kuriuo atveju buvo daugiau, nei aišku, jog aš nestosiu į universitetą, siekdamas tapti teisininku ar daktaru.

Apskritai visa ši saviraiška buvo daugiau susijusi su klasikiniu jaunuolio iš užmiesčio noru išsiskirti ir ištrūkti: dažyti plaukai, makiažas, papuošalai... visų tėvų košmaras. Galbūt šiandien tai nebėra taip netikėta, bet tuomet ir dar tokioje mažoje bendruomenėje... Kaimynai ateidavo pas mano tėvus ir sakydavo: mačiau jūsų berniuką, jis buvo be batų! Ar žinojote, jog jo plaukai dabar raudoni? Ir vis dėlto mano tėvai buvo puikūs, jie sakydavo: na taip, bet jis menininkas! Jie tuo užsiima. Taigi, aš turėjau pasukti į teatrą (šypsosi).

Darbai su Vilnius City Opera

Scenografija Operoms

„Otelas“

Anglijos nacionalinė opera, Teatro Real Madride, Karališkoji Stokholmo opera

„Tito malonė“

„Teatro Regio di Torino“, Italija

„Rigoletas“

Naujosios Zelandijos opera, Škotijos opera

Kostiumų dizainas

„Bohema“

Glyndebourne‘o opera

„Madam Baterflai“

Graco opera, Karališkoji Danijos opera

„Kaukių balius“

Norvegijos opera Osle, Karališkoji Danijos opera

„Žydė“

Didysis Ženevos teatras

„Elektra“ kartu su Jane Birkin

„Paris Théâtre des Amandiers“, Prancūzija

„Angelai Amerikoje“

„Paris Théâtre du Châtelet“, Prancūzija

„Jenufa“

Hiustono Didžioji opera, Anglijos nacionalinė opera (ENO) ir Vašingtono opera

„Mahometas II“

Santa Fe opera, JAV

„Ifigenija Tauridėje"

Hamburgo Staastoper, Vokietija

„Tanhoizeris“

Karališkoji opera Londone, Čikagos „Lyric“ opera

„Niurnbergo meisterzingeriai“

Olandijos Nacionalinė opera, Amsterdamas

„Peter Grimes“

Frankfurto opera

Dramos teatras (scenografija ir kostiumų dizainas)

„Ričardas III“ su Ralphu Fiennesu

Almeida teatras, Londonas

„Jo tamsiosios jėgos“

Karališkasis nacionalinis teatras, Londonas

„Žiemos pasaka“

Karališkasis nacionalinis teatras, Londonas

Miuziklas „Sinatra – miuziklas“

Birmingemo Rep

Miuziklas „Anything goes“

Barbican teatras, Londonas

miuziklas „Top Hat“

Muzikins Aldvičo teatras, Londonas

Bendradarbiauta su

Gregory Dean

(scenografija ir kostiumai) „Blixen“, „Turi šokti“, „Pelenė“

Liam Scarlett

„Pikų dama“ (Karališkasis Danijos baletas, Kopenhaga), „Fearful Symmetries“ (San Francisko baletas) ir „Simfoniniai šokiai“ (Karališkasis Londono baletas)

Christopher Wheeldon

„Gyvūnų karnavalas“ (Niujorko miesto baletas, Hiustono baletas) ir „Rush“ (San Francisko baletas, Edinburgo tarptautinis festivalis)

Apdovanojimai

„Olivier“ apdovanojimas (2013)

Geriausias kostiumų dizainas

Video medžiaga

Interviu

su „Fausto" kostiumų dailininku Jon Morrell

Susijusios naujienos