Rėmėjai

VCO 2006 – 2021 m. rėmė iškiliausios Lietuvos verslo kompanijos ir privatūs asmenys

Mecenatystė nėra pašalpa, tai yra draugystė, partnerystė. Kaip prieš daugelį šimtmečių nebūtų nei Caravaggio nei Rubenso ar Rembranto paveikslų, jei nebūtų buvę jų rėmusių mecenatų, taip niekuomet nebus nepriklausomų spektaklių, operų, dailės kūrinių. Tik mecenatystės pagrindu toks menas gali atsirasti ir mes labai tikimės, kad naujame VCO dešimtmetyje prie mūsų prisijungs dar daug naujos kartos mecenatystės žmonių.

Dalia Ibelhauptaitė:

Be mecenatų niekada nebūtų buvę Vilnius City Operos ir „bohemiečių“. Nebūtų nė vieno spektaklio, nesidžiaugtume tokiais mūsų solistų pasiekimais, karjeromis, nes nebūtų suteikta galimybė jauniesiems gauti aikštelę, kurioje įmanoma įgyti praktikos, treniruotis ir auginti sparnus tolimiausiems skrydžiams.

2004 metais Niujorke, teatre „Theatre for a New Audience“ stačiau spektaklį ir neišdildomą įspūdį man tuomet paliko faktas, jog devyniasdešimt procentų spektaklio biudžeto buvo finansuojama rėmėjų. Man teko susitikti su rėmėjais, finansavusiais mano spektaklį Niujorke, kalbėti su jais, sužinoti, kaip jie supranta mecenatystę ir jos svarbą. Užaugus tarybinėje Lietuvoje man tai buvo visiškai naujas dalykas, juk pas mus visi teatrai buvo tik valstybiniai. 

Tai ir pasėjo mintį, jog būtų puiku Lietuvoje sudaryti galimybes įsikurti privačiai remiamam kolektyvui, kuris galėtų kurti ne komercinius spektaklius, o būtent privačių rėmėjų įgalintas rodyti kūrinius su jaunais atlikėjais, investuoti į juos, suteikti jiems tokias galimybes, kokių valstybiniai teatrai negalėjo suteikti. Tuomet jaunas žmogus iš muzikos, teatro akademijos į operos teatrą ateidavo atlikti tik mažų vaidmenų, etato jiems dažniausiai čia nebūdavo, nes juose žmonės buvo įdarbinami praktiškai visam gyvenimui. Tai reiškė, jog savo eilės teks laukti ypatingai ilgai, o gauti galimybę save auginti ir bandyti scenoje bus sunku ir dažniausiai – labai nenuoseklu. Tad ir norėjosi pateikti alternatyvą būtent jauniems dainininkams kurti didelius vaidmenis, atlikti juos po kelias dienas iš eilės, ne vieną kartą metuose. Su jais nuo pat pradžių ruošti vaidmenis, juos tobulinti, dėti į „lagaminus“, auginant jų pasitikėjimą savimi ir žinių bagažą, reikalingą ateičiai.

Taip, jau grįžusi į Vilnių, susitikau su vaikystės draugu, tuo metu Švyturio-Carlsberg direktoriumi Tomu Kučinsku. Kalbėjau apie tai, kad jau turi būti jauna nepriklausomos Lietuvos verslo karta, galinti ir norinti imtis mecenavimo veiklos. 2004 metais jis man pasakė „dabar to nematau, bet kai man atrodys, kad jau laikas – paskambinsiu“. Skambučio sulaukiau 2006 metų pradžioje. Tomas man labai padėjo, atvėrė duris ir galimybes susitikti su visa savojo meto verslo karta. Kaip ir tikėjomės, praėjus penkiolikai nepriklausomybės metų, jau buvo galima norėti ir galėti remti meną, ypatingai tokį retą, kaip opera. Turime būti teisūs patys prieš save: dramos teatras ar dailė mums visuomet buvo labiau pažįstami ir artimi, o opera Lietuvoje buvo viena ir išskirtinė, dažnai patiriama tik per priverstines mokyklos ekskursijas, po kurių tikrai ne visi norėdavo grįžti.

Geriausias kūrinys tokios idėjos startui buvo „Bohema“. Pirmiausia ji pasakoja apie jaunus žmones, suteikdama galimybę vienu metu publikai prisistatyti net šešiems solistams, taip pat pristatant ir kitokį operos teatrą, aktorinę mokyklą. Siekiau, kad mūsų spektaklis būtų kaip kinas, visi kartu norėjome pasiekti naują ir jauną žiūrovą dar nebuvusį operos teatre. 2006 metų spalio 25 dieną įvyko pirmoji „Bohemos“ premjera, su šešiais talentingiausiais jaunaisiais Lietuvos solistais, ir devyniasdešimt procentų finansuota mecenatų. Būtent tos – jaunosios – verslo kartos.

Tai buvo stebuklas! Kai ėjau su jais susitikti, pardavinėjau svajonę, idėją, praktiškai orą, nes mes juk net panašios patirties tuo metu nebuvome turėję, - nieko, tik pasakojimus. Visą gyvenimą būsiu jiems dėkinga, tiems, kas tuo metu patikėjo ir suteikė mums šią nerealią galimybę, besitęsiančią iki šiol. Ir visuomet labai svarbu prisiminti, jog ne mes mecenatystės idėją Lietuvoje pristatėme, - mes ją atgaivinome: nepamirškime fakto, jog pirmoji opera Lietuvoje buvo pristatyta asmenine karaliaus Vladislovo Vazos – šio meno mėgėjo ir kultūros rėmėjo – iniciatyva. O mūsų metu vienintelis tokio dydžio precedentas buvo LIFE festivalis.

„Bohemiečiai“ turėjo visiškai kitokį mecenavimo modelį, nei kiti kolektyvai, kur dažniausiai viskas buvo dėliojama piramidės principu, kur vienas mecenatas buvo pagrindiniu. Aš labai bijojau, kad ilgalaikis mecenavimas taip veikti negalės, todėl norėjau pritraukti kaip galima daugiau pačių įvairiausių, iškiliausių, tarpusavyje net konkuruojančių kompanijų, kad sukurtume lyg klubą, kur dėl bendro mecenavimo tikslo būtų galima daug kitų dalykų atidėti į šalį.

Vietoje piramidės pas mus buvo „torto“ principas, kuriame buvo didieji mecenatai, mecenatai ir rėmėjai. Taip susikūrė „bohemiečių“ mecenavimo tradicija, kur remiantieji galėjo dažnai keistis savo pozicijomis. Jei metai vieniems buvo sudėtingesni, jie galėjo atseikėti mažesnę sumą ir visiems buvo ramu, nes žinojo, jog ne ant vienų pečių viskas laikosi. Mecenavimas tapo lyg šeima, kuri mus rėmė nuo pat 2006-ųjų iki bene paskutiniųjų mūsų darbų.

Tai mus įgalino kurti tuos kinematografiškus pastatymus, tokį teatrą, kuriame labai daug dėmesio buvo skiriama dekoracijoms. Žinojome, jog Kongresų rūmai ir jų scena mums nepalankūs, tačiau vienas dalykas čia buvo vertingas, - tai solisto ir žiūrovo santykis. Čia jie buvo taip arti vienas kito, kaip, žinoma, ir dekoracija, tad buvo galima dėti daug pastangų (ir pinigų) į detales, kurias publika stebėjo kaip kine. Mecenatai suteikė didžiulę galimybę Juozo Statkevičiaus, o vėliau ir Jono Morrellio kūrybai: gaminti genialius, dar niekuomet savo prabanga, detalumu nematytus kostiumus. Taip pat mecenatai mums suteikė galimybę pirmiesiems Lietuvoje įgyvendinti dideles, idėjomis trykštančias reklamines kampanijas. Kaip Niujorke, pirmieji klijavome reklamas ant troleibusų, kaip The Guardian ar The New York Times laikraščiuose dėjome viso puslapio atvartus, vėliau – gatvėse įkurdinome interaktyvius reklaminius stulpus ir daugelį kitų dalykų. Todėl VCO visada žemiai lenkiame galvą mecenatams, atėjusiems į mūsų šeimą ir buvusiems stipria ir patikima mūsų kūrybos dalimi.

Ilgus metus stengiausi, kad mecenatystė Lietuvoje toliau augtų ir būtų vertinama, norėjosi pažymėti rėmėjus, jais pasidžiaugti ne tik savame rate, bet ir visos šalies, kultūros lauko masteliu. Gaila, jog ne nuo pirmųjų metų tą padaryti pavyko, bet visgi Kultūros ministerijoje buvo įsteigti Metų Mecenato medaliai ir labai džiaugiamės, jog daug mus rėmusių vardų juos gavo:

2015 m.

Tomas Kučinskas

Nicolas Ortiz („Baltisches house“)

Bjornar Lund („DNB bankas“)

Arvydas Avulis („Hanner“)

Rolandas Viršilas („Švyturys“)

Vilius Kavaliauskas (LEWBEN group)

Jonas Garbaravičius („Scaent group“)

Nerijus Dagilis („Hermis Capital“)

Antanas Zabulis („Omnitelis“)

Rolandas Valiūnas („LAWIN“)

2017 m.

Kestutis Martinkėnas (Modus Group)

Vaidotas Šileika (Klaipėdos konteineriu terminalas)

Arunas Martinkevičius (SBA)

Gerard Rog („IKI“)

Antanas Muraška (Olifėja)

STEIGĖJAI

2012 m.

Dalia Ibelhauptaitė

Tomas Kučinskas

Asmik Grigorian

2013 m.

Asmik Grigorian perdavė savo dalį Vilniaus miesto savivaldybei