Bohema

2006 m. subūręs būsimą Vilnius City Opera kolektyvą, „Bohemos“ spektaklis į Lietuvos operą grąžino jaunystę, aktualumą ir 1950-ųjų romantiką. Puikiai žinoma G. Puccini opera – dažno jaunojo vokalisto pradžia, juk ir pats kūrinys pasakoja apie jaunų Paryžiaus menininkų sunkumus, kelią profesijos link ir asmeninius iššūkius. Pirmuosiuose spektakliuose personažus kūrė jų bendraamžiai, tarp kurių – tokie šiandien puikiai žinomi solistai kaip Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas – pirmieji „bohemiečiai“.

Režisierės Dalios Ibelhauptaitės sprendimu, veiksmo laikas buvo tiek „sušiuolaikintas“, tiek ir atitolintas, – Sovietų sąjungos sudėtyje buvusi ir tremtis išgyvenusi Lietuva niekuomet iš tiesų nepatyrė šeštojo dešimtmečio svaigulio. Bent jau ne atvirai. Tad kol Puccini istorija persikėlė laiku pirmyn, Lietuvos žiūrovas atsuko laikrodį atgal į nepažintą, tikriausiai tik kine matytą praeitį. Akivaizdu, jog sprendimas pasiteisino, – nes „Bohema“ iki šiandien – legendinis, su naujos operos gimimu Lietuvoje siejamas vardas.

Dešimtmetį ir ilgiau neblėstantis „Bohemos“ įspūdis priklausė ir nuo tam laikotarpiui naujo kinematografiškumo scenoje. Statiškas, komentatoriaus rolę atliekantis choras operoje staiga virto individualiais ir charakteringais Paryžiaus gyventojais, turinčiais savo gyvenimo istorijas. O solistų personažų linijos buvo sustyguotos lyg pati partitūra ir pripildytos ne tik emocijų, bet ir fizinių užduočių, netgi triukų, kaip L. Pautieniaus salto ar A. Grigorian šuolis iš antro „Momus“ kavinės aukšto. 

Pirmą kartą Lietuvoje dirbęs D. Birdas atvėrė neįmanomas Kongresų rūmų salės galimybes, įrodydamas, jog stebuklui sukurti pakanka rasti tinkamą triuką. Žiūrovus stebino Paryžiaus stogai ir palėpės, vėliau prieš jų akis virsdavę šurmuliuojančia Monmartro aikšte. Tikriausiai pirmą kartą Lietuvos operos istorijoje žiūrovai audringais plojimais apdovanodavo net ir scenos technikus.