Apie
Vilnius City Opera – laisvai mąstančių menininkų sambūris, susikūręs 2006 m., kai režisierė Dalia Ibelhauptaitė, dirigentas Gintaras Rinkevičius ir dailininkas Juozas Statkevičius sujungė jėgas statant visoje šalyje didžiulio atgarsio sulaukusią G. Puccini operą „Bohema“.
Legendomis apipinta pirmųjų „Bohemų“ istorija turi labai žmogišką pradžią. Kažkada Dalia, Gintaras ir Juozas buvo kūrėjai, kuriuos pripažino ir palaikė užsienis, tačiau namuose jie privalėjo pradėti nuo nulio. Supratę, jog atėjo tinkamas metas, kūrėjai ėmėsi iniciatyvos. Žinodami, kaip sunku, o gal ir neįmanoma jauniems atlikėjams atrasti vietą tradicijų sukaustytame operos žanre kūrėjai sumanė juos pristatyti ne po vieną, o suburti į kartą, kuri savo gaivališka jėga galėtų išjudinti pirmtakus.
Viskas prasidėjo nuo siekio, jog scenoje 20-mečių roles dainuotų jų bendraamžiai, pagalbos suteikimo norintiems tobulintis užsienio mokykloje, žinios, kad išvykusieji svetur visuomet turės kur sugrįžti. „Bohemiečiai“ dažnai save vadina šeima ne tik dėl glaudaus bendravimo, bet ir dėl to, jog nuo pat pradžių kūrė ne institucinį teatrą, o namus, kuriuose gera augti, iš kurių galima išskristi ir kuriuose visuomet būsi laukiamas. Svarbiausia, kad čia kiekvienas turėjo savo išskirtinę kelionę, nebuvo lyginamas nei su garsiais giminaičiais, nei su kolegomis. Aiškiu kelrodžiu tapo tikslas solistus auginti kaip asmenybes – ne tik vokalinius, bet ir aktorinius talentus, gyvenančius arti žiūrovo. Taip „Bohemiečiai“ tapo pirmaisiais veidais žurnaluose, jų plakatai pirmieji puošė troleibusus, jie pirmi Lietuvoje pristatė vadinamuosius „spektaklių blokus“, kuomet konkretų spektaklį galima išvysti vieną savaitę metuose. Jau nekalbant apie tai, jog prodiusere tapusi D. Ibelhauptaitė ėmėsi statyti didžiausius operos kūrinius teatro scenos neturinčioje koncertų salėje už privačias lėšas. Itin senas šaknis Lietuvos istorijoje turintį meno mecenavimą Ibelhauptaitė prikėlė naujam gyvenimui.
Šiandien galime kalbėti apie operos šimtmetį Lietuvoje, tačiau nepamirškime fakto, jog pirmoji opera Lietuvoje buvo pristatyta asmenine karaliaus Vladislovo Vazos – šio meno mėgėjo ir kultūros rėmėjo – iniciatyva. Iki pat šios dienos VCO veikia be nuosavos scenos, iš minimalių valstybės dotacijų, tačiau ne tik išlaikydama kūrybinį branduolį ir lygmenį, bet ir atvesdama vis daugiau naujų veidų. Kūrybinės trijulės noras supažindinti publiką su visomis prasmėmis jauna ir nauja opera neblėsta. Šiandien jaunų ir be galo talentingų solistų atliekamos pagrindinės rolės scenoje papildomos balsais dar jaunesnio VCO ansamblio, sudaryto iš tebestudijuojančių vokalistų. Juos vienija „bohemiečių“ mokykla. Paauglystę praleidusi Valstybiniame Jaunimo teatre jo žydėjimo su Dalia Tamulevičiūte ir Eimuntu Nekrošiumi metais, baigusi GITIS‘ą (Rusijos teatro meno akademiją), spektaklius kūrusi ir pastebėta Londone, Niujorke, D. Ibelhauptaitė tapo vienintele operos režisiere Lietuvoje, ne tik įkūrusia savo teatrą, bet ir padėjusia užaugti visai kartai tarptautiniu mastu pripažintų solistų.
VCO tikslas – pakeisti žmonių požiūrį į operą ir klasikinę muziką
Valdyba
Arvydas Avulis
Jonas Garbaravičius
Asmik Grigorian
Dalia Ibelhauptaitė
Vilius Kavaliauskas
Tomas Kučinskas (pirmininkas)
Bjornar Lund
Laimonas Pautienius
Edgaras Montvidas
Sigutė Stonytė
Rolandas Valiūnas (vicepirmininkas)
Rolandas Viršilas
Antanas Juozas Zabulis
VCO misija – dvasinio tobulėjimo ir muzikos pažinimo skatinimas supažindinant publiką su rečiau Lietuvoje statomomis pasaulinės reikšmės operinės muzikos šiuolaikinėmis interpretacijomis, kurias atlieka specialiai suburti po pasaulį išsibarstę solistai bei naujai išugdyti talentai
Misija – alternatyva
Muzikologę Veroniką Janatjevą kalbina Sigita Ivaškaitė
Ėmusi nagrinėti šiandien jau istorinius televizijos kadrus ir gausius asmeninius Vilnius City Operos kūrėjų archyvus, negalėjau atsistebėti, jog daugelis jau pamiršo faktą, kad šio judėjimo pradininkai Dalia Ibelhauptaitė, Gintaras Rinkevičius ir Juozas Statkevičius tuomet, nors svetur išliaupsinti, patys buvo tas neatrastasis jaunimas, kurį ne visi buvo linkę priimti išskėstomis rankomis. Dažnai jiems būdavo adresuojamas klausimas: ko jums čia reikia, juk užsienis jus myli? Tokia jų asmeninė patirtis prisidėjo ne vien prie pradinės kūrybos idėjos, bet ir apskritai prie požiūrio į jaunus ar „sugrįžusius“ kūrėjus Lietuvoje pokyčio. Taip buvo sukurti materialiai neapčiuopiami namai, kur savo vietą atrado jauna, kitokia operos kūrėjų karta. Visgi nuo ko pasakojimą apie VCO pradėtų Veronika Janatjeva?
Veronika Janatjeva: Nedvejodama pasirašyčiau po daugelio kritikų kartojamu teiginiu apie bemaž tobulą balsų ir tipažų parinkimą VCO spektakliams, be to, būtinai akcentuočiau tai, kad jiems nepailstamai jautriai akompanuoja Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Klausytis tokio aukšto lygio vokalistų ir jų ansamblių Lietuvos operos scenoje yra neprilygstamas malonumas. Ne visi teatrai žiūrovui gali suteikti tokį džiaugsmą – ir ne vien dėl finansinių galimybių ar profesionalių artistų stygiaus, bet daugiausia dėl repertuarinio ar etatinio darbo pobūdžio, nuslopinančio net drąsiausias kūrybines ambicijas. Beveik už visus VCO trupės meninius sprendimus atsakinga vienintelė režisierė ir pagrindinė prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė, ir, reikia pripažinti, ji kaskart nustebina aiškiai artikuliuotomis inscenizacijos idėjomis, o svarbiausia – įvairiapusiškai atskleisdama operos artistų talentą. Ji puikiai jaučia žmones, jų prigimtį, charakterius, vokalo ypatumus, moka juos suburti bendram darbui.
Viena mažiausiai pažintų operos pasaulio paslapčių
Andrew Mellor
Kodėl Lietuvos operos mėgėjai perėjo gatvę? Ne, tai nėra prasto anekdoto pradžia. Atsakymas: tam, kad pamatytų nepriklausomos trupės statomus elegantiškus ir ambicingus operos spektaklius. Vilnius City Opera (VCO) kuria operos spektaklius bunkerio tipo koncertų salėje, esančioje prieš valstybės finansuojamą Nacionalinį operos ir baleto teatrą, veikiantį 1970-ųjų retro stiliaus pastate. Lietuvoje gimusios režisierės Dalios Ibelhauptaitės 2006 metais įkurta VCO nuo to laiko pristatė 14 naujų pastatymų. Jie rodo šešis savaitinius spektaklių blokus per sezoną, iš jų mažiausiai vienas pastatymas – visiškai naujas.
VCO turi daug labai neįprastų dalykų: trupės orkestras – sąlyginai neseniai suburtas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, choras – profesionalus Kauno valstybinis choras, papildytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais ir absolventais. Dar labiau žavi tai, kad pastatymuose nuolatos dainuoja aukščiausios klasės solistai. Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuva paruošė ypatingai puikių solistų derlių, iš kurių nedaugelis tampa Nacionalinės operos dalimi. Čia mes turime pakalbėti apie VCO solistų atrankos strategiją. Trupė atsirenka jaunus dainininkus, profesionaliai jau pasirengusius veržtis į tarptautines scenas, kartu namo kviečia Lietuvoje gimusius solistus, jau pasiekusius aukštumų, pasinaudodami trumpu spektaklių blokų laiku ir faktu, jog jie patys tikriausiai nori aplankyti namus (sunku įsivaizduoti, jog trupė galėtų siūlyti konkurencingus honorarus). Akivaizdu, jog šis modelis veikia labai sėkmingai. Tarp pasirodymų didžiausiuose pasaulio operos teatruose namo grįžę solistai VCO rengia naujus vaidmenis ar dalyvauja talentus puoselėjančiame dramos eksperimente. Šis eksperimentas gimė iš Ibelhauptaitės neįprastos mokymosi ir darbo etikos. Prieš išvykdama dirbti Karališkajame Nacionaliniame teatre ir net kine Londone (Anglijoje ji sutiko savo vyrą aktorių ir režisierių Dexter Fletcher), ji studijavo griežta Stanislavskio sistema besiremiančioje prestižinėje Rusijos teatro akademijoje (GITIS) Maskvoje. Į operą Dalia buvo atviliota britų impresarijaus Adam Pollock, o jos režisūrinis debiutas operoje „Don Žuanas“ įvyko jo vadovaujamame Batignano festivalyje tingioje Toskanoje. Garsus šių dienų operos režisierius Richard Jones tais metais festivalyje rengė kitą pastatymą ir dalijo Ibelhauptatei vertingų patarimų apie operos režisūros specifiką jiems po vakarienės plaunant indus. Ibelhauptaitė gyvena Londone beveik tris dešimtmečius, bet postūmis burti pačios vadovaujamą trupę kilo iš noro ką nors nuveikti gimtinėje. „Vieną dieną repetavau Niujorke ir pagalvojau, kad čia niekada nepakeisiu niekieno gyvenimo, – prisimena ji. – Mačiau tiek daug jaunų talentingų dainininkų Lietuvoje, kurie neturėjo didelių galimybių dainuoti. Taip pat pagalvojau, kad galiu sujungti savo Rytų Europos režisūros mokslo žinias su amerikiečių vadinama „method“ aktorine vaidyba bei kinematografija ir sukurti naują draminę kalbą operai. Norėjosi daug dramos teatro elementų, fizinio veiksmo, realistiškesnių aktorinių darbų – geresnių, nei abstrakti operinė vaidyba.“ Pagrindinė VCO ideologija – iš solistų tikimasi to paties kaip iš dramos teatro aktorių. Ryškus aktorinis realizmas, kurio siekia Dalia, puikiai juntamas Vilniaus kongresų rūmų salėje, kur plati ir negili scena priartina kiekvieną žiūrovą prie pat sceninio veiksmo. VCO pakeitė operos kraštovaizdį Lietuvoje. Ir ne tik dainininkams. „Nuo pat pradžių mūsų žiūrovas buvo kitoks, – sako Ibelhauptaitė. – Buvome pirmoji meno organizacija Lietuvoje, patalpinusi reklamą ant troleibusų ir spausdinusi puslapio reklamą laikraštyje. Tada aš aplankiau visus pagrindinius gyvenimo būdo žurnalus ir prašiau dėti mūsų solistus į viršelius arba man tiksliai paaiškinti, kodėl to daryti neverta. 2006-aisiais, kai statėme savo pirmąją operą „Bohema“, tris žurnalų viršelius puošė mūsų veidai. Man opera turi būti šiuolaikiška, cool ir sexy. Jeigu taip nebus, po 30 metų neturėsime žiūrovų.“ Ibelhauptaitės metodai, įskaitant jos asmenines pastangas pritraukti lėšų iš Vilniaus verslo bendruomenės (tik 10 procentų VCO finansavimo ateina iš valstybės), aplinkinius neretai vertė šiauštis. Bet kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Neseniai ji ir Gintaras Rinkevičius galėjo dalyvauti Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo konkurse, bet šia galimybe nepasinaudojo. „Mes dar turime labai daug ugnies savyje ir norime būti alternatyva. Jaučiu, kad stovime ant naujo svarbaus slenksčio. 12 metų buvome svetur mažai žinoma paslaptimi, bet dabar nebijau, kai mūsų pamatyti suvažiuoja žmonės iš svetur. Nemanau, kad dėl to pasikeis mūsų stilius, nes dirbti taip, kaip tą darome mes, operos pasaulyje yra unikalu.“
Parengta pagal autoriaus straipsnius žurnaluose: Opera, 2018 birželis; Opera Now, 2019 vasaris
VCO vertybės – veržlus, laisvas kūrybinis reiškinys, kuris skverbiasi į neatrastas erdves ir originaliai mąstančiųjų širdis. Esame atviri pasauliui ir kviečiame prisijungti prie mūsų tuos, kurie, kaip ir mes, kiekvieną dieną siekia ir nori:
