Jonas & Greta

Auksinis scenos kryžius – „Debiutas / Jaunasis menininkas“ dirigentui Ričardui Šumilai ir režisieriui Gediminui Šeduikiui (2015).

Jaunimo kultūra – „užmiršta zona“, sako Dalia Ibelhauptaitė

Kodėl, tiek prieš premjerą, tiek prieš artėjančius vasario mėnesio spektaklius, sakoma, kad jūsų spektaklio reklama labai drastiška?

Dalia Ibelhauptaitė, meno vadovė:

,,Nežinau, kam taip atrodo, ko gero, mokytojams arba tėveliams, kurie dar svarsto, ar surizikuoti ir nusivesti jaunimą, ar geriau nerizikuoti. Panaši situacija buvo ir reklamuojant operą „Svynis Todas“. Jaunimas iškart suprato, kad ji apie gėrį ir blogį, o ne apie pyragėlius iš žmogienos.

Teatre labai daug perkeltinių prasmių, metaforų. Ši opera („Jonas ir Greta“) kalba apie sunkumus, su kuriais susiduria jaunas žmogus, apie pirmą vienatvę, išėjimą iš namų, kas nutinka, kai jaunas žmogus patenka į gyvenimo ir miesto džiungles. Panašių patirčių turime kiekvienas. Vis dėlto, net ir išėjus iš namų, visi išgyvena, susidoroja, parodo, kokie cool ir išmintingi jie yra. O teatras šiandien nėra toks šviesus, su krinolinais, koks buvo prieš 100 metų. Rodome jį tokį, koks jis yra šiandien.

Kalbant apie tai, kad žlugdome moralę ir jaunimo psichologiją - ,,Svynio Todo” spektaklyje buvo devynerių metų berniukas. Žiūrėjo jis tą pastatymą, žiūrėjo, ir sako – „Režisiere, čia blogai, čia netikroviškai atrodo!“ O ten kraujai tykšta, butaforija. Aš klausiu, o iš kur tu žinai?! O jis: „mačiau per filmus“. Jaunimas paprastai pats susiorientuoja, nereikia jam instruktažo, kad „šitas geras, o šitas – blogas“.

Nemanau, kad pati reklama yra drastiška, man ji kaip tik, šiems laikams, gan švelni (juokiasi). Prie visų šio pastatymo darbų ir įvaizdžio prisidėjo jaunos kartos kūrėjai. Eglė Čekanavičiūtė sumanė įdomius kostiumus, Marla Singer darė fotosesiją, scenografiją kūrė jaunas talentas Will Holt iš Anglijos. Jei norime į operą atvesti jaunimą, svarbu kalbėti jų kalba. 

Ar prieš premjerą jautėtės tvirtai, viską padarę?

Gediminas Šeduikis, režisierius: 

Tiesą sakant, menininkas prieš premjerą dažnai jaučiasi kaip motina devintam mėnesy. Jauti, kad tas kūdikis jau tuoj, tuoj išropos. Iš vienos pusės, tai - truputėlį baisus, iš kitos - jau labai ilgai lauktas jausmas. Kas įdomiausia, kad po to, kai tą kūdikį paleidi į pasaulį, jis labai greit jau gyvena savo gyvenimą. O vėliau, kaip tas paauglys, ateina ir sako, „tu man nesakyk, neaiškink, aš pats geriau žinau, kaip reikia gyventi“, o tu imi ir vis viena kažkokiu būdu repetuoji, bandai ne tik išlaikyti ir jam pataikauti, bet truputėlį ir patarti, keisti (juokiasi).

Džiaugiuosi, kad šioje operoje sukūrėme gyvus personažus, tokius, kokie vaikšto tarp mūsų. Herojai nėra kažkokie mistiniai, - tai mes, jūs, jūsų draugai ir pažįstami. Viskas gyva, artima ir nėra apie „kažkokius žmones iš praeities“. Galbūt nelabai linkėčiau tokių tėvų, kaip mūsų spektaklyje, bet aplink tokių personažų yra, tikrų gyvų pavyzdžių. Arba, pavyzdžiui, Raganą spektaklyje pakeitėme Vampyru. Tai irgi yra žymiai platesnė tema - energetiniai vampyrai. Pasėdi šalia tokių žmonių, ir per porą minučių pasenai pora metų …

Šio žanro nepavadinčiau tiktai opera - čia persipina labai daug. Tai - ir muzikinė drama, - pats kompozitorius peržengė daug ribų. Čia yra ir labai daug veiksmo, kaip geram kine. Taigi, labai kviečiu pažiūrėti, kaip tas mūsų kūdikis auga.

Kas yra kitaip pačioje muzikoje? Juk ji klasikinė!

Ričardas Šumila, dirigentas:

Pačią muziką labai įtakoja personažai, jų charakteriai. Jei dirigentas ir režisierius eina tuo pačiu keliu, jų vizija jei ne sutampa, tai bent jau labai supanašėja, tuomet ir muzika atspindi bendrą viziją. Džiaugiuosi, kad su Gediminu esame puikus duetas ir tai atsispindi muzikoje, - ji skamba moderniai.

Pati E. Humperdincko muzika yra paslanki, tad buvo lengva ją pritaikyti būtent jaunimui. Čia yra ir lyrinė linija, ir roko elementų, ir flamenko. Viską bandėm suderinti, kad rezultatas taptų šiuolaikišku ir patraukliu. Man atrodo, kad viskas gavosi labai neblogai. Jei jums duotų paklausyti įrašą, kaip šią operą atlieka tradiciškai ir mūsų šiuolaikinį variantą, - jie būtų labai skirtingi.

Kodėl tiek premjeroje, tiek šiuose spektakliuose dalyvauja tiek jaunų kūrėjų?

Dalia Ibelhauptaitė, meno vadovė:

Jauni talentai turi užaugti ne universitetuose, o praktikoje. Tik išimtas iš „šiltnamio“ ir įmestas į vandenį, gilų vandenį, kur šalta, blogai, nejauku, o reikia plaukti, gali suprasti, kas yra ta profesija, kurią tu pasirinkai ir atrasti savo kelią.

Kuriant operą „Visos jos tokios“ buvo pasirašyta sutartis su Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademija (LMTA), kad jauni talentai galėtų ateiti ir su mumis bendradarbiauti. Tada subūrėme ansamblį iš jaunų būsimųjų solistų. Šiaip, jei aš noriu būti Hamletu, juk negaliu būti ansamblyje, kai aplink dar penkiolika Hamletų. Tai - iš karto psichologiškai sudėtingas momentas. Bet atėjęs jaunimas turėjo galimybę dirbti su taip pat jaunais, bet jau labai daug pasaulyje pasiekusiais kolegomis, kaip Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, Jurgita Adamonytė.

Jie galėjo ne tik stebėti, bet ir semtis iš jų patirties kiekvieną dieną. Galiausiai visas jaunimas sukūrė labai įdomius ir išskirtinius personažus. Taigi, buvimas scenoje, „darbo vietoje“ yra labai svarbu, nes jis duoda žinių ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Kodėl stinga tokio pobūdžio (jaunimui) pastatymų?

Dalia Ibelhauptaitė, meno vadovė:

Pirma, politiškai teisinga kalbėti, kaip mes rūpinamės jaunimu, tačiau realybėje to vyksta labai mažai. O priežastis paprasta - jaunas žmogus, tai yra paauglys, jaunuolis arba studentas yra „nemokus“. Kai pradėjome statyti šį spektaklį, susidūriau su reakcija – „Tu išprotėjai!“. Pasirodo, net televizijos laidų niekas šiandien jaunimui nebekuria, nes jie yra „nemoki auditorija“, „užmiršta zona“.

Bet juk jie yra mūsų ateitis, čia reikia daryti investicijas. Tai ir yra bėda, kad kalbant apie klasikinę kultūrą, tokią kaip opera, teatras, galbūt tik Nacionalinis Dramos teatras paima tą publiką. Toliau yra pavieniai režisieriai, kuriems svarbu dirbti su jaunimu, kalbėti su jais, kurti jaunam žiūrovui. Bet trūkstant valstybės palaikymo, o visiems kitiems galvojant, kad jaunimas yra „nemokus“, o mene išgyventi svarbu visiems, tad jie ir kuria tiems, kurie ateis ir sumokės pinigėlius.

Antra, labai retai kas mene rūpinasi jaunais talentais. Kai aš atėjau kurti, Lietuvos teatruose žmonės turėjo etatus, dirbdavo čia iki tol, kol ateidavo pensija, kol kojomis į priekį jau išnešdavo. Per paskutinius dešimt, dvylika metų tai pasikeitė. Tačiau vis tiek labai trūksta galimybių talentingam jaunimui save realizuoti.

Man svarbu jaunimas, Lietuvos ateitis. Man svarbu, kad jūs turėtumėte ir matytumėte tas vertybes, kurias aš mačiau būdama jauna, kai buvau Jaunimo teatre pas E. Nekrošių, pas D. Tamulevičiūtę. Ir kad jūs turėtumėte savo balsą.

Ar šitas pastatymas - pelningas?

Dalia Ibelhauptaitė, meno vadovė:

Aš, kaip prodiuserė, turėčiau pasiskandinti Neries upėje. Bet tai yra viena didžiausių kolektyvo sėkmių morališkai, nauja kolektyvo pradžia, nauja energija. Nes aš labai tikiu, kad po dešimt metų Vilnius City Operą kurs šie jauni žmonės, o aš atskirsiu kur nors iš po palmės ir galėsiu jums pasakoti, kaip gera, kai be operų kūrimo dar darai ir kažką kitą (juokiasi).