Pajacai

2015 m. atnaujintas spektaklis rodytas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

Operos sėkmės paradoksai

Neapolyje gimęs italų kompozitorius Ruggero Leoncavallo (1857–1919) paliko apie dvidešimt sceninių kūrinių – tai operos, operetės ir baletas. Tačiau į operos žanro istoriją jo pavardė auksinėmis raidėmis buvo įrašyta dėka vienos jų, kuri dar premjeros vakarą pripažinta tikru šedevru. Tai buvo opera „Pajacai“, pirmąkart nuskambėjusi 1892 m. gegužės 21 d. Milano teatre. Sėkmė, aplankiusi operą dar pirmąjį spektaklio vakarą, vėliau tik didėjo. Kai Enrico Caruso, vadinamas gražiausiu visų laikų tenoru, XX a. pradžioje įdainavo populiariąją ariją „Recitar! Vesti la giubba“, jos įrašai buvo parduoti milijoniniu tiražu. Muzikos istorijoje 1907 m. buvo įrašyta pirma visa opera ir ja tapo būtent „Pajacai“ (tada asmeniškai dalyvavo ir įrašymą prižiūrėjo pats kompozitorius). 1931 m. buvo sukurta pirma įgarsinta operos juosta – kino filmas. Ir vėlgi tai buvo „Pajacai“. Šiandien R. Leoncavallo šedevras yra tarp dažniausiai teatruose statomų operų.

Su „Pajacais“ susijusi idėjų „pasiskolinimo“ istorija. R. Leoncavallo teigė kūręs individualų operos libretą. Tačiau yra žinoma, kad rašytojas Catulle Mendès pareiškė autorines pretenzijas kompozitoriui, iškėlė jam bylą už plagijavimą, neva šis savo operoje panaudojo romano „Tabarino moteris“ („La Femme de Tabarin“) siužetą nenurodydamas kūrėjo. R. Leoncavallo teko aiškintis ir tai liudija jo laiškas leidėjui apie operos siužeto šaltinį. Kompozitorius rašė, jog pirmiausia tai buvo tikros istorijos iš jo vaikystės muzikinė adaptacija. Tai istorija apie Montaltoje, kurioje vaikystėje gyveno R. Leoncavallo, įvykusią žmogžudystę (pavydus lošėjas po pasirodymo nužudė savo žmoną), o šio kriminalinio nusikaltimo teisėjas buvo kompozitoriaus tėvas. Šis į atmintį įsirėžęs įvykis paskatino pritaikyti jį operai. Dar daugiau, kompozitoriui kilo idėja realistinę tragediją sujungti su priešingu žanru – commedia dell’arte. Kaip teisinosi R. Leoncavallo, tai irgi inspiravo vaikystės prisiminimas – mažąjį Ruggero šeimos tarnas vesdavosi į komedijos vaidinimus. Nors C. Mendès po tokio paaiškinimo atsisakė pretenzijų ir atsiėmė savo kaltinimus, šiandien yra kelios „Pajacų“ libreto šaltinio versijos. 

Apie pajacus ir cirką: dviprasmybių tragedija

Nepaisant istorinių ir autorinių peripetijų buvo sukurtas įtaigus ir realistiškas „Pajacų“ libretas. Tiesą sakant, istorija sudėliojo kiek kitus akcentus, nei tai buvo numatęs R. Leoncavallo. Yra žinoma, jog kompozitorius šią operą rašė vienam garsiausių to meto baritonų – Victorui Maureliui, kuris atliko Tonijaus vaidmenį. Atrodo, R. Leoncavallo norėjo įsiteikti dainininkui, nes labai sureikšmino jo pasirodymą. Pavyzdžiui, ypatingą dėmesį skyrė jo soliniam išėjimui operos prologe. Operos pabaigoje ne kam kitam, bet tam pačiam Tonijui patikėtas paskutinis žodis – skambioji frazė „Komedija baigta!“ (La Commedia è finita!). Čia reikėtų pastebėti, kad ne viename pastatyme režisieriaus sprendimu minėtą frazę pasako Kanijus, suteikiant dar sarkastiškesnį atspalvį. Ir tai neatsitiktinai, nes nuo pat pirmų operos spektaklių žymiai populiaresnė tapo Kanijaus-Pajaco rolė, o arija „Recitar! Vesti la giubba“ skambėjo tarsi vizitinė „Pajacų“ kortelė. Pirmiausia todėl, kad tai itin stiprus ir išraiškingas, tragiškas ir emocingas charakteris. 

Ši Kanijaus rolė – tai veikėjas, kurio jausmai nesumeluoti ir vaizduoja sarkastiškai liūdną klouno likimą. Tad visai suprantamos diskusijos dėl operos pavadinimo, nes žodis „pajacai“ R. Leoncavallo muzikos kontekste tampa dviprasmis. Paprastai naudojamas operos pavadinimo vertimas, apibendrintai reiškiantis klouną, juokdarį, kuris kilęs iš itališkojo pagliaccio kaip commedia dell’arte žanro įprastas veikėjas, pavydus Kolombinos vyras. Operos „Pajacai“ antrame veiksme naudojami pantomimos elementai iš tiesų yra iš senųjų komedijų, kurias ilgus amžius vaidino klajojantys italų artistai. Bet ar tai tik juokingas Kolombinos ir Arlekino romanas ir buitiška pavydaus vyro (Pajaco) scena? Į R. Leoncavallo operą įsiterpia tragiškas realizmas, nes jo muzika atskleidžia visai kitą šio herojaus pusę – tai klounas, juokdarys, savo išore besišypsantis ir kvailais pokštais juokinantis susirinkusius, tai žmogus, kuriam nevalia turėti savo gyvenimo, niekam nesvarbu jo kančios, jo blaškymasis po sceną ir aitrios grimasos priimamos su ovacijomis kaip meistriškas vaidinimas, jis šypsosi, o po storu baltos pudros sluoksniu slepiasi drama ir krauju srūvanti širdis. „Juokis, Pajace!“ (Ridi Pagliaccio!)... 

Commedia dell’arte vadinimas, kurio fone įvyksta tragedija, ar Dalios Ibelhauptaitės režisuotame šios operos pastatyme Vilniaus kongresų rūmuose įtraukti tikro cirko numeriai tik dar labiau paaštrina „Pajacų“ siužeto dviprasmybes. Ne vienam iš mūsų cirkas asocijuojasi su vaikišku jauduliu žengiant į dengtą milžinišką cirko palapienę ar su prisiminimais apie ovalioje arenoje regėtus stebuklus. Vis dėlto žodis „cirkas“, ilgą laiką tapatintas su keliaujančių artistų trupe, klounų, akrobatų, dresuotų žvėrių pasirodymais, šiandien naudojamas stipriai modifikuota reikšme. Nūdienos aplinkoje ši sąvoka yra įgavusi neigiamą atspalvį, ypač politiniame kontekste. Panašiai galima pasakyti ir apie žodį „pajacas“, kuris veikiau atgrasus ir ironiškas, nei primenantis išdaigininko, visus juokinančio klouno portretą. Sunku pasakyti, kada ir kodėl įvyko šių sąvokų apvertimas aukštyn kojom, kodėl jų tikrąsias prasmes užgožė šiandienos realybė, kodėl nejučia 1500 m. Hieronymus’o Boscho nutapyto „Durnių laivo“ herojų sinonimu tapo visai ne tai reiškiantis „pajacas“, o tą absurdą, kurį paveikslo inspiruotas aprašė Gregory Normintonas savo romane, šiandien dažnai vadiname cirku... 

R. Leoncavallo operos siužetas irgi buvo grįstas realybe, kaip jis teigė, tikrais ir nesumeluotais faktais, bet svarbiausia – gyvenimiška istorija. Tačiau kompozitorius  kalba apie kitas – žmogiškąsias dviprasmybes ir jų tragediją. Iš tiesų sumanytas „Pajacų“ siužetas toks realistiškas, kad atitaria tikroms klouno profesijos atstovų istorijoms. Dažno jų gyvenime būta operoje vaizduojamo meilės trikampio tragedijos. Tą prarają, kuri atsiveria cirko artistų gyvenime, tą skaudų gyvenimo tikrovės ir klouno kaukės susidūrimą užfiksavo ir R. Leoncavallo muzika. Ši opera atskleidė visiškai kitą žodžio „pajacas“ suvokimą ir tradicinį komedijos herojų padarė realiu žmogumi. Kai „Pajacų“ antrame veiksme prasideda commedia dell’arte imitavimas, iš tikrųjų įvyksta lemtingas ir tragiškas posūkis Kanijaus-Pajaco gyvenime. Įvyksta gyvenimo realybėje ir gyvenimo scenoje supainiojimas, nebeskiriama, ar matoma išdavystė yra tikrovė, ar tik vaidinimas. Dar operos prologe R. Leoncavallo klausytojus suintrigavo, Tonijui dviprasmiškai prasitarus, kad ir klounas turi jausmus. Tačiau kai tai suvokiama, Pajaco scenoje nebėra, tik tragiška likimo grimasa. 

La Commedia è finita!