Katia Kabanova

Leošo Janačeko fenomenas 

Muzikos ekscentrikas, nepripažįstantis autoritetų individualistas, nepaprastai šiuolaikiškas, originalus kūrėjas – taip apibūdina vieną įdomiausių čekų kompozitorių Leošą Janačeką (1854-1928)  jo amžininkai bei šiuolaikinės muzikos pažibos.

Galbūt jis nėra taip plačiai žinomas kaip jo tėvynainiai Antoninas Dvořákas ir Bedrichas Smetana, tačiau vertas ne mažesnio dėmesio kaip išskirtinė XX a. muzikos figūra, turinti ką pasakyti dabartinei auditorijai.

L. Janačekas – vienas tų praėjusio amžiaus kompozitorių, kurie siekė savo kūryba kuo labiau priartėti prie tikrovės, susieti ją su kasdienybe. Nenuostabu, kad jo kūriniai šiandien atliekami visame pasaulyje, yra mėgstami publikos.  

*

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu L. Janačekas sekė A. Dvořákao ir B. Smetanos tradicijomis, bet ilgainiui sukūrė unikalų savo muzikos stilių. Nuo XIX a. paskutiniojo dešimtmečio iki gyvenimo pabaigos kompozitorius nuosekliai domėjosi Moravijos ir Slovakijos folkloru – jo dvasia alsuoja brandžiosios L. Janačeko kompozicijos.

Tačiau labiausiai šį autorių iš kitų išskiria šnekamosios kalbos intonacijų bei ritmo imitavimas vokalinėje ir instrumentinėje kūryboje. Kompozitorius netgi specialiai tyrinėjo, kaip žmonių psichologija ir temperamentas veikia kalbą, kad galėtų pritaikyti šią patirtį pirmiausia kurdamas  operas.  Pasak L. Janačeko mokinių, kai kurių jo operų personažų partijose galima atpažinti paties autoriaus kalbėseną.

L. Janačekas beveik 40 metų vadovavo savo įkurtai Brno vargonininkų mokyklai, vėliau buvo Prahos konservatorijos Brno skyriaus profesorius. Jis sukūrė Brno kompozicijos mokyklą. Tačiau studentai netapo jo sekėjais - jie nei mėgdžiojo, nei plėtojo savo mokytojo stilių. L. Janačekas vienišas žingsniavo savo keliu, iš dalies atsiribojęs nuo savo meto modernistinių krypčių, nors domėjosi kitų Europos kompozitorių kūryba.

Savita L. Janačeko muzika buvo kietas riešutėlis net jo amžininkams tėvynainiams. Kompozitoriaus palikimo propaguotojas buvęs Čekijos filharmonijos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Vaclavas Talichas taisinėdavo L. Janačeko kūrinių partitūras, nes jų instrumentuotė jam atrodė nepriimtina, „neužbaigta“.

Tik 7-ajame dešimtmetyje L. Janačeko kūrybos puoselėtojas garsus australų dirigentas Charlesas Mackerrasas ėmėsi atkurti autentišką unikalų kompozitoriaus partitūrų skambesį. 

*

L. Janačeko įnašas į muzikos kultūrą kelia nuostabą žinant, kad tik perkopęs 60 metų slenkstį jis atkreipė į save plačiosios muzikos visuomenės dėmesį. Šio kompozitoriaus talentas ryškiausiai išsiskleidė paskutiniajame jo gyvenimo dešimtmetyje – būtent tada sukurti dauguma šiuolaikine klasika tapusių jo kūrinių. Tai – vėlyvosios L. Janačeko operos „Katia Kabanova“, „Laputės gudruolės nuotykiai“, „Makropulo receptas“, „Iš mirusiųjų namų“,  dainų ciklas „Dingusio žmogaus dienoraštis“, „Glagoliškosios mišios“, „Sinfonietta“, rapsodija „Tarasas Bulba“, styginių kvartetai ir kiti kameriniai opusai.

L. Janačeko vėlyvai tarptautinei karjerai įtakos turėjo jo paties tiesmukas charakteris, kompromisų nepripažįstanti natūra.

Pasaulio sales kompozitoriui atvėrusi žymiausia jo opera „Jenufa“ net dvylika metų laukė premjeros Prahos nacionalinio teatro scenoje. Mat ji neįtiko teatro vadovui – „Jenufos“ autorius buvo sukritikavęs jo paties operą. 

Savo įkurtame muzikiniame žurnale „Hudebni  listy“ L. Janačekas be užuolankų reiškė savo nuomonę apie amžininkų kūrybą. Jis nebijojo kolegų priešiškumo ir neretai įsiveldavo į konfliktiškas situacijas.

Savo laiku kompozitorius pakritikuodavo ir mokytojus, todėl vos neišlėkė iš Prahos vargonininkų mokyklos, buvo pelnęs įžūlaus, „problemiško“ studento reputaciją.

*

L. Janačeko kūrybos proveržiai ir krizės buvo susipynę su jo gyvenimo dramomis ir aistromis. Labiausiai kompozitorių įkvėpdavo mylimi bei mylintys jį žmonės ir gimtosios vietos. 

Gilų įspaudą šio kūrėjo gyvenime paliko jo dviejų vaikų ligos ir netektis. Po 21 metų dukters mirties  L. Janačekas jautėsi emociškai sugniuždytas, žlugęs kaip kompozitorius. Vos kelios dienos iki tragedijos jis užbaigė „Jenufą“, kurioje išliejo visą savo sielos skausmą, o po to kūrybos jėgos jį apleido – ne vieną kūrinį L. Janačekas sunaikino, kitų neužbaigdavo. 

Tik praėjus daugiau kaip dešimtmečiui, po „Jenufos“ premjeros Prahoje 62 metų kūrėją vėl užplūdo įkvėpimas - tokio jis dar nebuvo patyręs! Jo gyvenime pasirodė lemtingos moterys. 

Brandžiame amžiuje susikūręs santūraus, netgi įtaraus žmogaus reputaciją L. Janačekas galėdavo būti iki apsėdimo ir savigriovos aistringas su tomis, kurias mylėjo.

Kūrėjo gyvenimo datos

1854 – gimė Hukvalduose, Moravijoje.

1874 – įstojo į Prahos vargonininkų mokyklą. 

1879 – studijavo Leipcigo konservatorijoje.

1880 – mokėsi Vienos konservatorijoje. 

1881 – įkūrė Brno vargonininkų mokyklą; vedė savo mokinę Z. Schulzovą.

1882 – gimė duktė Olga; porai metų paliko žmoną. 

1884 – įkūrė muzikinį žurnalą „Hudebni listy“.

1888 – gimė sūnus Vladimiras.

1890  -  mirė sūnus.

1903 -  mirė duktė. 

1912 – tapo Čekijos mokslo ir meno akademijos nariu.

1916 – neformaliai išsiskyrė su žmona. 

1925 – suteiktas Brno universiteto garbės daktaro vardas.

1927 – tapo Prūsijos meno akademijos nariu.

1928 – mirė nuo plaučių uždegimo Ostravoje, palaidotas Brno.

Ieškokite moters

L. Janačeko santuoka kone nuo pirmųjų metų buvo pasmerkta sunkiems išbandymams. Kompozitorius buvo vedęs Brno mokytojų instituto, kuriame dėstė muziką, direktoriaus dukterį ir savo mokinę Zdenką Schulzovą.

Jau po pirmojo vaiko gimimo Janačekai porą metų gyveno atskirai, o mirus sūnui ir dukrai, jų santykiai pamažu ritosi į bedugnę. Depresijos apimtas kompozitorius kartą surado paguodą kurortiniame romane –  jo operą „Likimas“ įkvėpė Luhačovicėse sutikta simpatija Kamila Urvalkova. 

O didysis L. Janačeko karjeros posūkis sutapo su kitos moters pasirodymu jo gyvenime: kompozitorius įsimylėjo „Jenufos“ premjeros Prahoje solistę Gabrielą Horvatovą. Šįkart sukrėsta vyro romano Zdenka  bandė nusižudyti. Tai galutinai išardė Janačekų šeimą – nuo tada pora nebegyveno kartu, nors ir liko po vienu stogu.

Tuo tarpu kūrėjo susižavėjimą G. Horvatova nustelbė nauja aistra: vėl Luhačovicėse, būdamas jau 62 metų,  L. Janačekas sutiko didžiąją savo gyvenimo meilę – kaip ir G. Horvatova, beveik dvigubai už save jaunesnę antikvaro žmoną Kamilą Stösslovą. 

Šią paprastą, neišsilavinusią moterį kompozitorius dievino iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio, nors ji nei skatino jo aistros, nei jai priešinosi. Prireikė net dešimties metų, kad L. Janačeko mūza išdrįstų pasirašyti jam skirtą laišką „tavo Kamila“. Tuo periodu kompozitorius rašydavo jai kasdien ir skaudžiai išgyvendavo, negavęs mylimosios atsakymo. 

Pora apsikeitė apie 730 laiškų, kurie perteikia emocinę ir kūrybinę L. Janačeko būklę produktyviausiu jo gyvenimo laikotarpiu. Pats kompozitorius vadino K. Stösslovą vėlyvųjų savo šedevrų kvėpėja ir daugelio scenos kūrinių prototipu. 

Deja, K. Stösslova netiesiogiai prisidėjo ir prie L. Janačeko mirties. Kompozitorius atgulė po mylimosios apsilankymo su vaikais jo vasarnamyje gimtuosiuose Hukvalduose.  L. Janačekas peršalo ieškodamas miške pasiklydusio Kamilos sūnaus ir nepagydomai susirgo plaučių uždegimu.

„Katia Kabanova“: meilės palaima ir grimasos

Septintoji Leošo Janačeko opera „Katia Kabanova“ pagal rusų dramaturgo Aleksandro Ostrovskio (1823-1886) pjesę „Audra“ Vincenco Červinkos libretu yra dedikuota Kamilai Stösslovai.

Tai tamsiausia L. Janačeko opera, nors parašyta ji autoriui įkopus į karjeros viršūnę. Šis kūrinys neįtikėtinai emocingai prabyla apie aistros ir pareigos konfliktą, moralės normų ribas, kaltės jausmą ir tragiškas pasekmes bandant iš jo išsivaduoti.

Dauguma L. Janačeko operų yra niūrios, vaizduojančios herojus beviltiškose situacijose, bet kartu jos – ir labai humaniškos, užgaunančios tauriausias sielos stygas. Manoma, kad liūdni operų siužetai praskleidžia paties L.Janačeko, nepatyrusio vedybinės laimės, gyvenimo uždangą.

Vis dar spėliojama, kas paskatino kompozitorių perkelti į operos sceną 1859-aisiais A.Ostrovskio parašytą „Audrą“ apie tragediją miestelyje prie Volgos. Šios pjesės herojės -  ištekėjusios moters Katios Kabanovos - savižudybė dėl nuodėmingos meilės, taip bėgant nuo veidmainiškos visuomenės moralės normų ir varžtų, L. Janačeko laikais galėjo būti traktuojama pirmiausia kaip desperatiškas ir savanaudiškas poelgis. Bolševikinėje santvarkoje maištas buvo suprantamas tik kaip visuomeninė akcija. 

Realistiška, šiurkšti iki brutalumo šios operos muzika taip pat pabrėžia vaizduojamos  tragedijos beprasmybę. Tačiau 1920-aisiais pradėjęs komponuoti veikalą L. Janačekas jautė didžiulį įkvėpimą ir atvirai siejo savo kūrybos polėkį su jausmais K. Stösslovai.

„Kurdamas Katią Kabanovą visą laiką mačiau prieš akis jus – tai jūsų kūrinys, - rašė kompozitorius laiške savo mūzai. -  Kai susipažinome Lugačovicėse karo metais, aš pirmą kartą patyriau, kaip stipriai moteris gali mylėti savo vyrą. Dėl to ir ėmiausi „Katios Kabanovos“. Tiesa, operos herojės  meilė pasuko kitu keliu, bet ji - tokia pat beribė. Rašydamas „Katią Kabanovą“  turėjau žinoti, ką reiškia beribė meilė.”

L. Janačekas prisipažino, kad įkvėpimo šiai operai sėmėsi ir Giacomo Puccini „Madam Baterflai“, kurią kaip tik buvo matęs Brno. 

„Katia Kabanova“ emociniu užtaisu ir technine meistryste pranoko visus iki tol parašytus L. Janačeko kūrinius. Operos premjera įvyko 1921-ųjų lapkričio 23 dieną Brno, o 1926 metais ji buvo pastatyta Berlyne.

K. Stösslova šią operą pamatė tik keli mėnesiai prieš kompozitoriaus mirtį. L. Janačekas po to dar suspėjo aplankyti kūrinio įkvėpėją bei jos vyrą Pyseke ir įrašyti prieš 6 metus jai padovanotoje operos partitūroje šiuos žodžius: „Švietė vasaros saulė, atšlaitėje buvo šilta, gėlės iš alpulio linko prie žemės. Tada pirmą kartą pagalvojau apie nelaimingąją Katią Kabanovą ir didelę jos meilę. (...) Aš pažinojau nuostabią moterį, visą laiką apie ją galvojau. Mano Katia išaugo iš jos. Nebuvau pažinęs didesnės meilės, negu jos. Gėlės, lenkitės jai; paukščiai, niekada nenustokite giedoti jai amžinos meilės giesmės!“

Šiandien „Katia Kabanova“ yra viena dažniausiai pasaulio scenose statomų XX amžiaus operų.  

Kitokia „Audra“

„Katia Kabanova“ įkūnijo galingą L. Janačeko romantinių jausmų proveržį. Tačiau pjesės – Aleksandro Ostrovskio „Audros“, pagal kurią parašyta ši opera, potekstė – kur kas platesnė.

Kai „Audra“ buvo pirmą kartą suvaidinta Rusijoje 1860-aisiais, vienas įtakingas kritikas pavadino A. Ostrovskio kūrybą „tamsos karalyste“, kurioje lyg vilties spindulėlis švyti Katerinos ryžtas bet kokia kaina išsivaduoti iš nepakenčiamo, kupino provincijos prietarų ir namų tironijos gyvenimo. Katią Kabanovą praryja Volgos bangos.

Visi A. Ostrovskio  kūriniai buvo persmelkti protesto prieš socialinį neteisingumą, provincialumą, archajišką klasinę santvarką Rusijoje. Šiandien jie retai statomi. Tik „Audra“, reikšmingiausia A. Ostrovskio pjesė, išliko tarptautiniame repertuare. Ja autorius nusitaikė į patriarchalinės, smulkiaburžuazinės visuomenės papročius ir veidmainystę, kurių auka tampa Katia Kabanova.

L. Janačekas neatmetė socialinio „Audros“ užtaiso, tačiau sukūrė asmeniškesnę dramos versiją susitelkdamas ties jos pagrindinių personažų santykiais.

„Katios Kabanovos“ autorius dažnai sėmėsi įkvėpimo rusų literatūroje, skaitė ją originalo kalba. Kompozitorius parašė kūrinių, įkvėptas Michailo Lermontovo ir Vasilijaus Žukovskio, Nikolajaus Gogolio ir  Fiodoro Dostojevskio. Tarp daugelio jo planuotų ar prarastų darbų buvo operos pagal Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“ ir „Gyvą lavoną“. 

L. Janačekas buvo vienas pirmųjų operos kūrėjų, naudojusių libretams ne eiles, o prozą. Trims paskutiniosioms savo operoms jis pats parašė libretus.