Oneginas
Pyotr Tchaikovsky
Dirigentas:
Gintaras Rinkevičius
Režisierius:
Dalia Ibelhauptaitė
Viena ryškiausių VCO interpretacijų – spektaklis „Oneginas“ pagal Aleksandro Puškino ir Piotro Čaikovskio šedevrą. Čia veiksmas iš XIX a. pradžios persikelia į praėjusio amžiaus pabaigą – 1970-ųjų sovietinę Rusijos provinciją ir 1980-ųjų modernų Niujorko pasaulį. Vadinamoji „komunalkė“ – Lietuvai labai suprantama ir gerai prisimenama vieta bei atmosfera. Gyva ji ne tik atsiminimuose: pastatymo metu ieškant rekvizito ir kostiumų, daug autentiškų daiktų scenografo asistentai surinko iš visos Lietuvos, o tarybines krepšininkų glaudes, sportinius marškinėlius, krimplinines sukneles ir kitus rūbus, paskelbus paiešką, maišais sunešė Vilniaus gyventojai.
Kitas autentiškas „komunalkės“ gyvenimo aspektas – dalybos, ne tik daiktais, bet ir kvapais iš bendros virtuvės. Antrajame veiksme vykusios Tatjanos šventės metu VCO scenoje išsirikiuodavo tikro, kvapnaus maisto eilės: nuo keptų svogūnų, virtų bulvių su dešrelėmis iki specialiai pagaminto torto „Jaunystė“ ir didžiulio kalakuto.
Kiekvieno spektaklio metu sunaudojami 3 litrai marinuotų pomidorų, 3 litrai marinuotų burokėlių, 3 litrai raugintų agurkų, 3 litrai kopūstų, net 5 stiklainiukai žirnelių, 6 didelės dešros, anksčiau vadintos „daktariškomis“, o liaudiškai – tiesiog „šlapianka“, 2 kepalai duonos, 8 pakeliai meduolių ir „barankėlių“. Ir tai tik šaltiems patiekalams! Scenoje gausu ir gėrimų – tik degtinę keičia vanduo, o vyną ir viskį – sultys ir arbata, trečiajame veiksme persikėlus į Niujorką, prabangų šampaną vaidina 6 litrai limonado.
„Tai – nepaprasto lyriškumo, intymumo ir emocinės gelmės šedevras. Kai kūrinį prisijaukini, atsiranda kūrybinė laisvė, nebijai priimti drąsių sprendimų. Šiam pastatymui svarbu buvo rasti laikotarpį, kuriame „Oneginas“ galėtų skambėti aktualiai ir moderniai“, – prieš premjerą pasakojo Dalia Ibelhauptaitė. Ir sprendimas pasiteisino. Dar ilgai po aplodismentų netilo kalbos ir diskusijos apie tai, kokį įtikinamą „komunalkės“ pasaulį sukūrė scenografas Dick Bird bei kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, kaip įspūdingai atrodė ne tik choras, bet ir orkestras! Liaupsių negailėjo ir kritikai, ypatingą dėmesį skyrę trečiajam operos veiksmui: „Šuolis iš nykios „komunalkės“ buities į šaltą ir sterilią Niujorko eleganciją trečiame veiksme atėmė žadą net didžiausiems skeptikams. P. Čaikovskio polonezas nuskambėjo tarsi sukurtas šį veiksmą pradėjusiam mados šou! Kongresų rūmų salė pavirto Niujorko šiuolaikinio meno muziejumi, o jos žiūrovai – mados šou dalyviais. Mat šiame spektaklyje Tatjana išteka ne už Rusijos turtuolio, o už Niujorko milijonieriaus ir menų mecenato.“
2012 m. Laimonas Pautienius apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi „Metų solisto“ kategorijoje už sukurtus Onegino (VCO „Oneginas“) ir Enrico (KVMT „Liučija di Lamermūr“) vaidmenis.
Kūrėjai
Atlikėjai
Lenskis
Emilio Pons (Meksika)
Spektaklyje dalyvauja
Lietuvos valstybinio Operos ir Baleto teatro choras
Vadovas - Česlovas Radžiūnas
Premjera: 2011 m. kovo 6 d.
„KOMUNALKĖS“ SPINDESYS IR SKURDAS
Sunku būtų rasti kitą reiškinį, taip taikliai nusakantį sovietinį gyvenimo būdą, kaip „komunalkė“. Šis bolševikų išradimas puikiai tiko užmojui kurti „naujo tipo“ žmogų, tvarkantį savo buitį ir būtį kolektyvizmo ir lygiavos principais. Kaip kitaip po vienu stogu sugyventų kelios šeimos, priverstos dalytis bendra virtuve, vonia, tualetu, koridoriumi, telefonu? Juk vienas butas galėdavo sutalpinti neįtikėtinai spalvingą kompaniją – įvairaus išsilavinimo, amžiaus, skirtingų pažiūrų, tautybių ir įpročių žmones.
Įstrigdavo dešimtmečiams
Praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje „komunalkėse“ gyveno dauguma sovietinių šeimų, nes valdžia skatino žmones keltis iš kaimų į miestus ir nemokamai dalijo kambarius nacionalizuotuose butuose. Dažnai naujakuriai juose įstrigdavo ilgiems dešimtmečiams – geresnio buto ilgose eilėse sulaukdavo tik išrinktieji. Jeigu vienam žmogui namuose tekdavo puspenkto kvadratinio metro ploto, geresnis būstas šeimai nepriklausė. „Komunalkių“ gyventojai išradingai ieškojo būdų apginti savo autonomiją, taikiai tvarkytis bendrose erdvėse, teisingai dalytis pragyvenimo išlaidas ir kontroliuoti kaimynus.
Konfliktai – dėl lygybės
Yra išlikęs vieno piliečio skundas valstybės institucijai, kad po skyrybų jo buvusioji neleidžia jam atsitverti dalies komunalinio kambario. Tokie ir panašūs komiški konfliktai „komunalkėse“ kildavo nuolat. Ypač dažnai kivirčytasi dėl bendrų sąskaitų apmokėjimo. Juk kaimynas, kurio durų „kodas“ yra trys skambučiai, o svečiai pas jį plūsta nenutrūkstamu srautu, suvartoja daugiau elektros energijos už kitus! Kaip ir tas, kuris turi elektrinį lygintuvą, – gal jam reikia nustatyti lyginimo kvotą? Tokius galvosūkius gliaudė „komunalkių“ aktyvistai. Bet ne dėl pinigų – dėl šventos lygybės. Kad niekas negyventų kitų sąskaita.
Tuo tarpu mokesčiai už komunalines paslaugas tebuvo kapeikos. Valstybė padengdavo „komunalkės“ išlaidas. Ji buvo atsakinga ir už šių butų ūkio priežiūrą. Todėl, įgriuvus luboms, „komunalkės“ gyventojai tik dar tvirčiau sukąsdavo dantis, užuot puolę krapštyti santaupų remontui. Tekantys kranai, sutręšę vamzdžiai, išterliotos, nutrupėjusios sienos, nušiurusi grindų danga – tai tipiški „komunalkės“ vaizdai, nors visi jos gyventojai priklausė vietinei švaros palaikymo brigadai, o judriausioje buto dalyje – virtuvėje – būtinai kabėjo „komunalkės“ tvarkymo grafikas.
Gyvenimas be paslapčių
Pro „komunalkės“ gyventojų akis nepraslysdavo niekas – ką jau kalbėti apie pareigas kolektyvui. Niekam nebuvo paslaptis, kas ką pirko, ką valgė, ką pasikvietė į svečius, kur buvo, ar jau sugrįžo. Ne paslaptis netgi tai, kas kokius apatinius dėvi! Viena „komunalkės“ gyventoja pripažino, kad persikrausčius iš privataus buto į tokį būstą, iš pradžių drovu viešai džiaustyti savo apatinius, bet neilgai. Mat delikačiai iškabinus skalbinius dviem sluoksniais, kad nesimatytų intymiųjų smulkmenų, iškart pasipila kaimynų pamokymai elgtis protingiau, kad skalbiniai greičiau išdžiūtų.
„Komunalkės“ kasdienybę perkelti į kitą erdvę turbūt neįmanoma. Kur kitur naktį koridoriuje galėtum pamatyti pusnuogį kaimyną arba užsukęs į virtuvę – dažančią plaukus ir galvą trenkančią kaimynę. Svetimi žmonės čia ramiai vaikšto apsivilkę chalatus ir treningus, su rankšluosčiais ant galvų, be kosmetikos ir grimo. Jei užtrunka vonioje ar tualete, juos iš ten ištraukia nekantrus beldimas, užsimiršta prie telefono – tuojau prisistato kaimynas. Net seksualiniai santykiai yra dalis viešo „komunalkės“ gyvenimo. Mat poros čia gali pabūti drauge tik leidus artimiesiems. Šie, įsimylėjėliams džiaugiantis vienas kitu, skaičiuoja minutes virtuvėje arba „užmušinėja laiką“ pas kaimynus.
Spartus bevielis telefonas
„Komunalkės“ gyventojas – lyg nebylus seklys už tavo durų, transliuojantis savo vertingus įspūdžius pažįstamiems. Tipiška istorija iš „komunalkės“ archyvų: kolektyvinio buto senbuvė paprašė kaimyno, kad šio buvusi žmona pakalbėtų su savo viršininku dėl sūnaus įdarbinimo vairuotoju. Senolė žinojo netgi tai, kad buvusioji puikiai sutaria su savo šefu! Sovietinė realybė vertė žmones domėtis ne tik artimiausių kaimynų, bet ir jų giminių bei pažįstamų profesiniais ir šeimos reikalais, pomėgiais ir įpročiais, nes socialinis kapitalas buvo puikiausias pinigų pakaitalas. Visa, ko tik reikėjo, galėjai gauti per ryšius. Viešos prekių ir paslaugų rinkos tiesiog nebuvo. Komunizmo kūrėjai niekino buržuazinius patogumus ir prabangą.
Salelės vis dar pūpso
Dar ir šiandien madinguose Rusijos didmiesčių kvartaluose yra išlikę komunalinio bendrabūvio salelių, kurių gyventojai atsispiria dosniems nekilnojamojo turto prekeivių pasiūlymams. Pensininkams ir vienišiams gyventi „komunalkėse“ kartais patinka. Čia dalijamasi ne tik pareigomis, bet ir kartu leidžiamas laisvalaikis, švenčiami gimtadieniai ir kitokios šventės. Yrančios namų sienos, dylančios grindys, pūvantys vamzdžiai ir šlamštu užgriozdinti koridoriai netrukdo „komunalkės“ gyventojams didžiuotis šių pastatų architektūrine verte ir gera vieta mieste.
