Samsonas ir Dalila

Kristina Sabaliauskaitė: Samsonas ir Dalila mene

Kodėl Samsono ir Dalilos istorija nuo amžių audrino dailininkų vaizduotę? Cranachas, Rembrandtas ir Rubensas, romantikai, simbolistai, italai, olandai, vokiečiai, austrai – šio motyvo gausa tapyboje stebina. Istorija labai paprasta: jis – jėga garsėjantis izraelitų didvyris, manoma, šiek tiek pasiskolintas iš šumerų Enkidu ir, galbūt – graikų Heraklio. Toks stiprus, kad laisvalaikiu plėšo liūtams gerkles ir mojuodamas asilo žandikauliu išguldo ir užmuša priešišką filistinų armiją.  Lyderis, galiūnas – bet lyderis tąja primityviąja galios, jėgos ir vyriškumo prasme („yra jėga - proto nereikia“) nedaug teturinčia bendro su tikrąja stiprybe; veikiau toks stereotipinis stipruolis. 

Ne veltui jo vardu šiandieninėje rinkodaroje, taikantis į tam tikrą vyrijos grupę, vadinami neįmantrūs mėsos gaminiai ir alus. Skaitant  Senąjį Testamentą, Samsono emocinė istorija nedaug teteikia pagrindo juo kaip personažu žavėtis: įsimylėjęs kažkokią moterį iš Timnos miesto Filistijoje,  jis panūdo ją vesti, tuo sukeldamas ir savo tėvų, ir josios šeimos nepasitenkinimą, mat tuoktis su svetimšaliais, o ypač priešais filistinais - nevalia. Tėvas ją slaptai išleidžia už buvusio arklininko, įtūžęs Samsonas keršija ne tik nuotakos šeimai, bet visiems filistinams – surišęs tris šimtus lapių poromis už uodegų, jas padega ir paleidžia suniokoti visą priešų javų derlių. Jūs man – aš jums atkeršysiu, dar labiau! 

Kaip ir dera macho galiūnui jis ima visas kelyje pasitaikančias moteris, ypač jį traukia tos draudžiamos filistinės – po gražuolės iš Timnos, buvo dar paleistuvė iš Gazos, na ir, galiausiai – lemtinga Dalila. Jis ateina, neklausia, paima ir ją, tačiau jo priešai filistinai ją papirkę tūkstančiu šimtu sidabrinių tam, kad šioji iškvostų kur slypi antgamtinė jo jėga ir jį pagaliau būtų galima įveikti. Prisimeilinusi, po sueities Dalila kvočia. Jis – meluoja: sakosi, kad reikia jį surišti lankų templėmis. Nutaikę progą filistinai jį miegantį suriša templėmis. Samsonas, žinoma, pabudęs sutrauko jas kaip šiaudus. Nežiūrint į tai, jis ir toliau lanko Dalilą, jokie pavojaus  varpai  jo ilgaplaukėje galvoje nesuskamba – yra jėga, proto nereikia, Dalila meilinasi ir kvočia vėl – šįkart jis meluoja, kad reikia naujutėlių virvių. Virvės plyšta. Tada – vėl meluoja, kad reiktų jo ilgus plaukus įausti audimo staklėmis į rietimą. Stakles sulaužo ir iš jų išsirauna. Ketvirtą kartą pasako teisybę: jo galia – jo plaukuose. Galima spėti, kad tuo momentu jis jau tiesiog priklausomas nuo Dalilos kūniškų kerų: po-orgazminio atvirumo valandėlę iš lūpų išsprūsta tiesa. Kai kitą sykį jis nuvargęs po sekso miega padėjęs galvą Dalilai ant kelių, atsliūkinęs tarnas jam nukerpa plaukus. Filistinai užpuola, jį supančioja, išduria jam akis, nusigabena į Gazą ir pristato jį tarsi arklį sukti sunkių malūno girnų. Aklas galiūnas vis vien galiausiai atkeršija – atsidūręs filistinų šventykloje, jis sugriauna kolonas, šitaip žūdamas ir pražudydamas jo pažiūrėti susirinkusią minią.

Galiūno Samsono ir gražuolės Dalilos istorija mene ir kultūroje įdomi tuo, kad ji taip smarkiai įaudrina vaizduotę, jog kiekvienas pasakojantysis ar šią istoriją interpretuojantis ją mato savaip ir į ją sudeda savo pasąmonines baimes, geismus ir baubus. Dažnai pamiršdami patį šventraštį ir originalią versiją, ją perkurdami ir papildydami. Pradėkime nuo to, kad Samsonas šiandien niekaip negalėtų paragauti nei savo vardo dešrelių, nei gerti vardinio alaus – jo stiprybės paslaptis buvo toji, jog jis buvo naziras – žmogus, nuo gimimo tėvų įžadais paskirtas išlaikyti tyrumą Viešpačiui: jo garbanų niekada negalėjo liesti nei skustuvo, nei žirklių geležis, jis visam gyvenimui turėjo atsisakyti bet kokio alkoholio ir laikytis biblijinių švaros taisyklių kūnui, mitybai ir susilaikymui nuo kontaktų nuo bet ko netyro – kapų, dvėselienų, nešvaros; taigi – jokio alaus ir jokių nekošerinių kiaulienos dešrelių. Nežiūrint į tai, kad tatuiruotės nesuderinamos su bibliniais kūno švaros draudimais, šiandien, paradoksaliai, kolonas sulaužantis ar liūto gerklę plėšiantis Samsonas – ir vienas populiariausių tatuiruočių personažų, ypač kalinių tarpe. O profesionaliajame mene... Ak, profesionaliajame mene ir prasideda visas psichoanalitinis šios istorijos perskaitymo įdomumas. 

Dalila paveiksluose nuo pat ankstyviausių laikų tampa moteriškos klastos simboliu: ji – išdavystės sinonimas, ciniškas blogio įsikūnijimas, seksą naudojanti kaip įrankį vyrui apgauti, pajungti savo valiai ir sunaikinti. Nors, kaip matėme tikrojoje istorijoje – Samsonas pernelyg niekada nesistengė, kad ji jam imtų jausti kokius nors didelius sentimentus. Pratęs  kliautis jėga – atėjo, paėmė, permiegojo, ir ėmė ja naudotis kaip daiktu, stipriojo teise ateidamas kasnakt pasitenkinti. Nelabai aišku, iš kur gi Dalilai galėjo rastis didelė meilė, aistra ir apskritai koks nors lojalumas ją nuolatos prievartaujančiam priešų galiūnui. Dėl išdavystės – tai, atminkime, kad ji buvo filistinė, todėl elgėsi veikiau patriotiškai ir tiesiog padėjo saviškiams. Dėl klastos... na, nepamirškime, kad Samsono ryškiausias bruožas buvo jėga, o ne protas... Ir plaukus juk nukirpo ne ji, o tarnas.

Ir vis dėl visos blogybės, visas mizoginizmas sukraunamas į Dalilos asmenį. Tai ji,  o ne tarnas, meno kūriniuose dažniausiai nukerpa plaukus. Ji kalta, kalta ir tiek – juk gimė moterimi, o moteris yra blogis, ja pasitikėti negalima. Judėjams ji – pamokantis pavyzdys, kas atsitinka, kai žydai susideda su nežydėmis. Krikščionims – ji išdavikė, pabaisa, prilyginama Jėzų išdavusiam Judui (kad Senajame Testamente minima, jog ji Samsono niekada nemylėjo, tad ir išduoti nelabai buvo ką – į šį faktą kažkodėl ne pernelyg kreiptas dėmesys). Laimei menininkai, imdamiesi šios temos atskleidžia veikiau ne savo mizoginizmą, o užslėptus geismus ir baimes. Todėl kiekvienas paveikslas, vaizduojantis Samsoną ir Dalilą yra iš esmės psichoanalitinis menininko autoportretas. 

Štai Rembrandto „trileris“ – Dalilai čia tenka antraeilis vaidmuo, ji sprunka su garbanomis saujoje ir žirklėmis rankoje, per petį atsigręždama su nuostaba į tai, ką padarė: svarbiausi čia – filistinų kareiviai, dauguma prieš vieną, išbadantys Samsonui akis, kad jis daugiau neregėtų šviesos. Prisimenant Rembrandto asmeninę istoriją, jo nuolatinį galynėjimąsi su valdžiomis, su biurgeriška, jį į rėmus bandžiusia įsprausti bendruomene, tai – neabejotinas baimės ir daugumos prievartos prieš vieną paveikslas. Baimės būti įveiktam, prarasti gebėjimą regėti šviesą, prarasti galią kurti iš tapybos galiūno virstant meniniu impotentu, dirbančiu pagal filistinų užsakymus. 

Arba štai Caravaggio – erotiškai mazochistinis, mat Caravaggio sau įprastu būdu šventąją istoriją išrengia iki nuogos asmeninės patirties tiesos. Jo Dalila pirštu prie lūpų prašo tylos, nepažadinti: ji apgaulingu nekaltos madonos veidu, bet gašliai apnuoginusi krūtis, prie kurių ką tik buvo prigludęs Samsonas, jos rankoje – ne šiaip žirklės, bet skustuvas, ir ji ne šiaip sau nukirpusi Samsoną, o nuskutusi jį plikai. Galima spėti, kad pastarasis, kaip beveik visada – paties Caravaggio autoportretas: tai jis čia moters išduotas, nuskustas plikai ir beginklis, tai jis čia ką tik glamonėjo šias krūtis. 

XX a. pradžios vokiečių tapytojo Maxo Liebermano paveikslas galėtų būti iliustracija psichoanalizės vadovėliui, prie skyrelio „Kastracijos baimė“: čia nėra jokių kareivių, jokių tarnų, Samsonas ir Dalila pavaizduoti iškart po lytinio akto: jis sukniubęs, ranka prisidengęs genitalijas, ji – triumfuojančiai iškėlusi nurėžtą „skalpą“. Ir visuose šiuose paveiksluose žinia, iš esmės viena, vyriška: nevalia visiškai pasitikėti moterimi, nes būsi įveiktas ir apgautas. Nevalia iki galo mylėti, nes liksi bejėgis ir iškastruotas.

Galbūt todėl, žvelgiant į dailės istoriją man bene įdomiausias „Samsono ir Dalilos“ paveikslas yra tas, kurį sukūrė Artemisia Ghentileschi (1593-1656). Priklausanti kartai, įtakotai ir kūrusiai po Caravaggio, ji, anais moteriai sunkiais laikais, sugebėjo tapti išimtimi: ne tik išsikovoti sau vietą amžininkų tapytojų tarpe (ji tapo pirmąja Florencijos Meno akademijos nare moterimi), bet ir išlaikyti laiko egzaminą išlikdama meno istorijoje. Deja, nei bundantis talentas, nei garbingos šeimos intelektualinės ambicijos neapsaugojo septyniolikmetės Artemisios: ją jos pačios namuose išprievartavo ir nekaltybę atėmė tėvo nusamdytas mokytojas; prievartavimas tęsėsi nekart, o faktui išlindus į paviršių galėjo tęstis ir dar ilgiau – mat, pagal anų laikų tvarką, nesugalvota nieko geriau, kaip ją paprasčiausiai ištekinti už jos prievartautojo, padarant „garbinga moterimi“. Laimei, iki vedybų neprieita – mokytojas-prievartautojas persigalvojo, ir tėvams teko iškelti jam bylą, o Artemisiai – liudyti. Ši prievartos patirtis liko Artemisios Ghentileschi drobėse visą gyvenimą: Judita, kertanti galvą Holofernui, Tarkvinijaus išprievartauta Lukrecija, senių nužiūrinėjama ir tvirkinama Zuzana tapo vienais svarbiausių jos kūrybos motyvų. Neabejotina, kad bejėgiškumo, prievartos ir potrauminių būsenų vaizdavimas jai buvo kūrybinė autoterapija: noras įveikti tai, kas ją ištiko – perprantant, atsiribojant ir įamžinant. Šiuo savo kūrybiniu tikrumu, tiesioginiu, asmeniniu biblinių scenų išgyvenimu ji neabejotinai stoja greta Caravaggio. Ir štai jos „Samsonas ir Dalila“: jokios dramos, jokio trilerio, jokių ginkluotų kareivių. Tik Dalila, kurios orus profilis šviesos išplėšiamas iš tamsos: ji nei gundytoja, nei paleistuvė, tiesiog moteris. Greta – jos ištikima tarnaitė, kuriai ji perduoda nukirptus plaukus; tas gestas – tarsi draugiškas, palaikantis moterų spustelėjimas viena kitai už rankos: aš buvau visko, ką tu iškentėjai, liudininkė, aš suprantu ir pateisinu tai, ką darai. Šalia – jai ant kelių galvą padėjęs miegantis Samsonas, toks atgrasus, koks tik gali būti atgrasus miegantis nemylimas vyras – regis, iš jo lūpų tuoj nutįs kokti seilė. Ir, kompozicinė kulminacija Dalilos rankoje – žvilgančios mažos, veik manikiūrinio dydžio žirklutės. Paveikslo žinia – daugiau negu aiški: teisingumas įvykdytas, nes, laimei, ir baisiausi galiūnai būna kvaili. Todėl neprievartauk, nenaudok savo falo kaip kardo ir nereikės bijotis kastracijos. O ji gali būti įvykdyta ir silpnos aukos manikiūro žirklutėmis. Toks štai Artemisios Ghentileschi žvilgsnis iš kitos perspektyvos – pagaliau ne Samsono, o Dalilos istorija.

© Kristina Sabaliauskaitė, 2017

Donatas Puslys: Nieko nepadarysi? Ar tikrai?

Aukos ir skaičiai

„Jis tad užmušė daugiau mirdamas, negu buvo užmušęs gyvendamas“, – štai taip baigiasi Samsono ir Dalilos istorija. Į filistiniečių nelaisvę patekęs, kankintas ir apakintas Samsonas paskutiniu atodūsiu su savimi, kaip rašoma Senajame Testamente, nusinešė ir kelių tūkstančių vyrų bei moterų gyvybes. Gausybę žmonių jis buvo pražudęs ir iki tol – kovodamas su filistiniečių, į kurių rankas už nuodėmes izraelitus atidavė Viešpats, priespauda. Tačiau visos šios aukos taip ir lieka bevardės – tik statistika brutalios kovos verpete. Mes žinome Samsono vardą, žinome vardą ir Dalilos – moters, suviliojusios stipruolį, iškvotusios jo paslaptį ir galiausiai įdavusios jį filistiniečiams, kurie jį nužudė. 

Tačiau mes taip ir neperskaitome nė vienos aukos vardo. Galbūt, sakysite, taip ir turi būti, nes patys priespaudos nešėjai užsitraukė šią baisią nemalonę ant savo galvų. Vis dėlto, ar viskas čia taip paprasta: ar nuo kuo didesnio pražudytųjų skaičiaus auga teisingumas, ar visų pražudytųjų pavertimas tik skaičiais nėra tik būdas nuslėpti, kad tarp tų tūkstančių yra ir nekaltų, niekuo dėtų žmonių? Juk tada ir kova tampa nebe tokia šventa, o galiausiai, nesiliaujant keršto troškimui, rizikuoja pavirsti ir tokia pat niekšybe kaip kad ir išnaudotojų tironija.

Žmonių pavertimas tik skaičiais šiuo atveju suveikia kaip sąžinės raminamieji. Apie skaičius labai dažnai girdime ir pranešimuose iš karščiausių pasaulio taškų – Afganistano, Irako, Somalio. Gal visa tai tiesiog padeda mums, klausytojams ir žiūrovams, lengviau viską suvirškinti. Šalia įvairiausių ekonominių rodiklių, sporto statistikos aukos taip pat paverčiamos tik skaičiais. 

Bilio Piligrimo moralė…

Tačiau Samsono ir Dalilos istorija mums byloja ne tik apie tai. Ji taip pat perspėja, kad vienas žmogus gali būti tiek auka, tiek budelis. Toks yra ir Samsonas. Auka keršija atsimokėdama dantimi už dantį, akimi už akį. Tačiau visa tai veda tik į vis gilėjančią smurto jūrą, kur kiekvienas kerštas provokuoja dar žiauresnį atsaką. Kraujo liūne belieka klausimas, kas gi pagaliau išdrįs ne imtis dar vieno keršto žygio, o pagaliau nutrauks žudymo orgiją, kas visoje pykčio, neapykantos atmosferoje prabils apie tiesą ir teisingumą. 

„Nieko nepadarysi“, – mėgo kartoti Kurto Vonneguto antikarinio romano „Skerdykla Nr.5“, nukeliančio mus į Drezdeno miesto bombardavimą Antrojo pasaulinio karo metais, veikėjas Bilis Piligrimas. Jis buvo įsitikinęs, kad prie dalykų, kurių negali pakeisti, priklauso praeitis, dabartis ir ateitis. Kam rašyti antikarinę knygą, kam pasisakyti prieš karą? Juk tai tas pat, kas rašyti antiledyninę knygą, nes karų „neįmanoma sulaikyti – kaip ir ledynų.<…> O jeigu ir nustotų kaip ledynai slinkę karai, nuo giltinės vis tiek niekas nepabėgs.“ Tad kam sukti galvą, kai Samsono ir Dalilos istorija atsikartoja ir mūsų laikais – ar tai būtų Antrojo pasaulinio karo žiaurumai, ar Balkanų karai, Izraelio ir palestiniečių konfliktas, ar karas Ukrainoje? Sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau ar galime ką nors pakeisti? Dėl to, kas ne mūsų galioje, gal ir neverta jaudintis?

…ir pasipriešinimas jai

„Aš su jumis kalbu kaip žmogus, kuris prieš penkiasdešimt metų ir devynias dienas neturėjo vardo, vilties, ateities ir buvo žinomas tik kaip numeris A 70713“, – taip 1995 metų sausio 27 dieną Aušvice į susirinkusius paminėti koncentracijos stovyklos išvadavimą kreipėsi vienas iš šį pragarą išgyvenusiųjų – Ellie Wieselis. Jis buvo vienas iš tų laimingųjų, kuriems buvo lemta atgauti vardą, viltį ir ateitį. Milijonams to nepavyko, ir šiandien geriausiu atveju regime kelio ženklus, vedančius mus į jų žudynių vietas. E. Wieselis tą dieną Aušvice kalbėjo ne tik savo, bet ir tų, kurių atminimas grimzta į praeitį, vardu.

2008 metų liepos 21 dieną Belgrade policija sulaikė vyrą, turėjusį Dragano Davido Dabičiaus dokumentus. Tai nebuvo tikrasis šio vyro vardas. Po suklastotais dokumentais slėpėsi Balkanų kraugeriu pramintas Radovanas Karadžičius. „Karadžičius yra žudikas, ramiai sėdintis ant savo paties nužudytų žmonių lavonų krūvos ir tesukantis galvą dėl vieno – kaip išgyventi. Čia jam padėjo milžiniškas žmogiškasis mechanizmas, tas pats, kuris daugelį metų gelbėjo ir Slobodaną Miloševičių: tarnai, bendraminčiai, gerbėjai, padėjėjai, smulkūs ir stambaus masto nusikaltėliai, policija, valstybės aparatas, politikai, žudikai, kovotojai, pacientai, moterys, draugai, dvasininkai, Bažnyčia, tikintieji, vertelgos, žmonės – tiek pamišėliai, tiek visai normalūs“, – taip apie ilgai nuo teisingumo besislapsčiusio nusikaltėlio sulaikymą rašė publicistė Dubravka Ugresic. Visi prisiminė ir kalbėjo apie R. Karadžičių, tačiau ar daug buvo tų, kurie prisiminė jo aukas, iš kurių buvo atimti vardai, viltis ir ateitis? Kas prisiminė aukų artimuosius, tebegyvenančius su neužgyjančiomis fizinėmis ir dvasinėmis žaizdomis? D. Ugresic buvo drąsi ne tik pasmerkdama R. Karadžičių, tačiau ir reikalaudama atsakomybės iš visų tų, kurių pastangomis teisingumas buvo trypiamas kojomis, kurie spjovė aukų artimiesiems į veidus, stodami budelių pusėn, aukščiau iškeldami ne universalius moralinius principus, o gentinę ištikimybę, šovinizmą.

Du karo veidai – Goya ir Lichtensteinas

Ar ramia sąžine galime kartoti Bilio Piligrimo žodžius, kad nieko čia nepadarysi? Žvelgiu į du paveikslus. Francisco Goya drobėje „1808 metų gegužės 3-oji“ regime, kaip Napoleono kariai susidoroja su ispanų pasipriešinimo dalyviais. Regime karius, mums atsukusius nugaras. Visa tai neatsitiktinai, nes blogis yra beveidis, nuasmeninantis, paverčiantis karį tik instrukcijų, įsakymų įgyvendintoju, užslopinusiu savo moralinį apsisprendimą. Regime aukų veidus akimirką prieš mirtį. Taip dailininkas mums išsaugo atminimą tų, kuriuos nugalėtojai būtų mielai pavertę tik statistika ir mielai užmiršę. Šis paveikslas nėra tik bandymas atkartoti tai, kas įvyko. Tai yra ir moralinis imperatyvas stoti ne galios, ginklo, prievartos ir neteisingumo pusėn, o drįsti pakilti į persekiojamųjų gynybą, neleisti jų užmiršti ir nenurimti tol, kol nebus įgyvendintas teisingumas. Taika nėra tik nustoję žvangėti ginklai, taika yra neįmanoma be teisingumo pamato.  

Kitame Roy’aus Lichtensteino paveiksle „Whaam!“ regime karo sceną, kuri mums primena ištrauką iš komikso. Dailininkas šiame paveiksle iš tiesų pasiskolino komiksų kūrėjo Irvo Novicko iš „DC Comics“ darbą. R. Lichtensteino kūrinys mums byloja ne tik apie tai, kaip naujausios technologijos vis labiau nuasmenina žudymą kare. Juk Goyos darbe vaizduojami Napoleono kariai bent turėjo pažvelgti savo aukoms į akis, tuo tarpu čia naikintuve sėdinčiam pilotui belieka tik paspausti mygtuką ir pasiųsti raketą tolimo taikinio link. Monitoriuose žmonės tampa tik taikiniais, identifikuojamais juodais judančiais taškeliais. 

R. Lichtenseino kūrinys byloja ir apie tai, kad mes patys šiandien karą dažnai „vartojame“ kaip pramogą, kaip dirgiklį. Mes vartojame karo vaizdus, tačiau ar bejaučiame empatiją aukoms? O gal visas tas domėjimasis tėra iškrypėliškas mūsų troškimas pabūti kuo arčiau karštos vietos, patiems taip niekuo ir nerizikuojant? Ar vaizdų perteklius nepadaro mūsų abejingų. Juk mums karas baigiasi išjungus televizorius. Tačiau esantieji ten net ir tada, kai mūsų dėmesys nukrypsta nuo vieno reginio prie kito, ir toliau gyvena su savais samsonais ir dalilomis. 

Ką galime?

Tad, kalbant apie tai, ką mes vis dėlto galime padaryti, keisti patį kalbėjimą apie konfliktus. Kai ima dominuoti kalbėjimas apie geopolitinius tikslus, karines taktikas ir technologijas, mes visada privalome akcentuoti humanizmą. Kai ima dominuoti keršto retorika, mes visada privalome išlaikyti blaivią galvą ir priminti teisingumo ir teisės reikalavimus. Būtent taip elgėsi tokie žmonės kaip seras Henry Campbellas-Bannermanas, vyskupas George’as Bellas ar rašytojas Davidas Grossmanas.

Pirmasis 1901 metais, vykstant Būrų karui, nepabijojo būti išvadintas išdaviku ir barbariškais išvadino britų vyriausybės metodus Pietų Afrikoje kurti koncentracijos stovyklas būrams. „Mes nekovojame su užsienio priešu, kurį sumuštume, nugalėtume, nukariautume, nubaustume ir tada paliktume atgręžę jam nugaras. Šie žmonės yra mūsų kaimynai, ne – jie yra mūsų bendrapiliečiai. <…> Ūkiai yra deginami, šalis siaubiama, gyvulių kaimenės yra arba skerdžiamos, arba išbaidomos. Griaunami malūnai, naikinami žemės ūkio padargai ir infrastruktūra. Visa tai aš vadinu barbarizmo metodais“, – kalbėjo seras H. Campbelas Bannermanas. 

Vyskupas G. Bellas 1944 metais Lordų rūmuose kategoriškai pasisakė prieš Vokietijos miestų bombardavimą taikantis ir į civilius taikinius. Jei jo būtų paklausyta, K. Vonnegutui būtų neprireikę sukurti Bilio Piligrimo ir „Skerdyklos Nr. 5“. Deja, vyskupas nebuvo išgirstas ir už savo kalbas taip niekada ir netapo Kenterberio arkivyskupu, nors šis postas jam ir buvo prognozuojamas. „Ar vyriausybė supranta visą pavojų, kurį kelia miestų bombardavimas? Ar jie suvokia ne tik materialinės žalos mastą, kuris dažniausiai yra neatitaisomas, tačiau ir viso to moralines implikacijas bei derlių, kuris sėjamas Europos tautų santykių vardan?“ – klausė vyskupas.  

Jis akcentavo tai, ką savo trumpuose apsakymuose apie Balkanų karus pabrėžė ir rašytojas Miljenko Jergovičius. Viename apsakymų pasakotojas, žvelgdamas į nuo artilerijos sviedinių užsiliepsnojusią Sarajevo biblioteką, svarsto: „Kaip gausybės visų šių sąmoningų ir atsitiktinių gaisrų rezultatas gimsta naujo tipo žmogus, žmogus, kuris karčiai suvokia, kaip sukasi ir reikalai, ir kuris dėl to visiškai šaltai žvelgtų ir į iš Luvro kylančias liepsnas, nė nemėgindamas siekti bent stiklinės vandens. Nėra jokio reikalo neleisti ugniai pasiglemžti dalykų, kuriuos jau sunaikino žmogaus abejingumas. Paryžiaus ar Londono grožis tėra tik alibi nusikaltėliams, kurie leido išnykti Varšuvai, Drezdenui, Vukovarui ir Sarajevui.“

„Bent kartą pažvelkite į juos ne pro ginklo taikiklį ar iš anapus kelio užkardos. Tada pamatysite žmones, kurie kankinasi ne ką mažiau nei mes. Pamatysite priespaudą kenčiančius, okupuotus žmones, netekusius vilties“, – taip 2006 metais Tel Avive į savo vyriausybę kreipėsi rašytojas Davidas Grossmanas, kurio sūnus Uri 2006 metais žuvo Libano karo metu tarnaudamas Izraelio kariuomenėje. Vis dėlto jo pozicija nebuvo kerštas, o veikiau nuolatinė pastanga, kad tiek visuomenė, tiek valdžia suvoktų, jog priešingoje barikadų pusėje yra ne tik taikiniai, ne tik priešai, tačiau visų pirma žmonės. 

To paties turime siekti ir mes. D. Grossmano bičiulis rašytojas Amosas Ozas mano, kad net ir gero linkintys Europos liberalai, kairieji ar tiesiog intelektualai viską siekia supaprastinti užduodami klausimą, kas gi yra geriečiai, o kas blogiečiai. Kartais atsakymą į šį klausimą rasti nesunku, tačiau dažnai ne taip lengva. Tačiau svarbu yra net ne tai, o veikiau faktas, kad, suradę atsakymą į šį klausimą, tie europiečiai, t. y. mes, virstame tarsi sporto rungtynių sirgaliais, palaikančiais arba Samsoną, arba Dalilą. Tačiau juk ir blogiečių pusėje yra žmonės, kurie nenusipelnė tik keršto, pralaimėjimo ar pažeminimo, o tikisi sulaukti teisingumo. Visame šiame kontekste ir išryškėja, kad humanizmas gali triumfuoti tik tada, jei mes sugebėsime teisingumo, žmogaus teisių užtikrinimo ir teisės viršenybės reikalauti ne tik sau, bet ir tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių šiandien yra tapę mūsų priešais. To nesuvokė Samsonas, to nesuvokė ir Dalila, ir tai tapo jų katastrofos priežastimi. 

Kur yra Abraomas?

Senojo Testamento Teisėjų knygoje skaitome, kaip filistiniečiai džiūgauja, kad jų dievas jiems į rankas atidavė patį Samsoną, kuris naikino jųjų kraštą ir užmušė daugelį jūsiškių. Taip pat skaitome ir priešmirtinį Samsono maldavimą: „Viešpatie Dieve! Prašau atsiminti mane! Prašau duoti man jėgų šį paskutinį kartą, Dieve, kad šiuo vienu keršto smūgiu atmokėčiau filistiniečiams už abi savo akis.“ Ar Dievas gali stoti į pusę tų, kurie trokšta ne teisingumo, o keršto? Ar Dievas gali būti neteisingas? Tokį klausimą kėlė dar pats Abraomas, kai klausė Dievo: „Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų?“ Abraomas derasi įnirtingai ir galiausiai sumažina teisiųjų skaičių iki dešimties. Ši Abraomo pozicija yra sukilimas prieš kolektyvinę bausmę, kai teisusis baudžiamas kartu su nedorėliu, kai kam nors atsakomybė tenka vien dėl to, kad jis yra tos pačios tautybės, rasės ar religijos, kaip ir nedorėlis. 

Pasauliui visada reikia tokių kaip Abraomas, ypač tuomet, kai girdime garsias ir aistringas keršto maldas. Abraomas yra pavyzdys to, kuris stoja ne galios, bet aukos pusėn, pasisako ne už kerštą, bet teisingumą ir dėl šių idealų nepabūgsta net ir ginčytis su pačiu Viešpačiu. 

Deja, šiandien Hebrono mieste esantis Abraomo ir jo žmonos Saros kapas yra padalintas tarp judėjų ir musulmonų. Blogai ne tai, nes juk Abraomas yra tiek judėjų, tiek krikščionių, tiek musulmonų protėvis. Blogai yra tai, kad, norint patekti iš sinagogos į mečetę ar atvirkščiai, reikia pereiti itin nuodugnią patikrą, kuri byloja apie tvyrančią įtampą ir nepasitikėjimą. Abraomas kalbėjo apie teisingumą, o tuo tarpu jo įpėdiniai šiandien nesugeba deramai priimti šio paveldo ir, fiziškai stengdamiesi būti kuo arčiau patriarcho, dvasiškai nuo jo nutolsta šviesmečiais. 

Pats Hebrono miestas yra padalintas tarp palestiniečių ir žydų naujakurių, o bendrabūvį tarp bendruomenių užtikrina tik ginkluoti kariai. Visa tai yra tarsi simbolis, kad šiandien, deja, keršto siekiantys Samsonai ir Dalilos dažnai ima viršų prieš Abraomo teisingumo siekį. Vis dėlto Abraomo pavyzdys neleidžia mums kartoti Bilio Piligrimo žodžių, jog nieko nepadarysi. Anksčiau cituoti žmonės parodo, kad, nors pasaulio gal ir nepakeisime, galbūt net nepakeisime net savo šalių, tačiau galime bent patys savo pavyzdžiu išlaikyti ir puoselėti moralines normas, kurias siekia užgesinti stojusi tamsa. Jei mums pavyks, jau tai bus pergalė, jau tai bus pavyzdys, jog liepsnojant miestams ne visi buvo abejingi ir nepasivargino pajudinti piršto, kad pasiektų bent stiklinę vandens. 

SAMSONAS IR DALILA ŠVENTOJO RAŠTO KONTEKSTE

Šventajame Rašte, tarp taip vadinamųjų Senojo Testamento knygų – kurias didžiąja dalimi vienodai gerbia tiek žydai, tiek krikščionys – randame Teisėjų knygą. Tai - tekstas, aprašantis sunkų, apytiksliai XI amžiuje pr.Kr. Izraelio tautą ištikusį laikotarpį, kuriame pastarajai teko kęsti filistiečių dominavimą Šventosios žemės teritorijose. Šio laikotarpio pabaigoje iškyla ypatingo ryškumo asmuo: Samsonas.

Jis gimsta iš nevaisingų tėvų poros, po to, kai Viešpats tiesiog kaip dovaną Izraelio tautai per angelo apreiškimą gimdyviams paaiškina Samsono gimimo stebuklą. Nuo pat mažens, jis turėjo būti pašvęstas Dievui, būti „naziru“, t.y. niekuomet nesikirpti plaukų, nevartoti svaigiųjų gėrimų ir vengti bet kokio prisilietimo prie mirusių žmonių. Visa tai – tam, kad būtų „ritualiai švariu“ ir taptų dar vienu Izraelio „Teisėju“, tai yra vaduotoju iš kitataučių priespaudos. Šiai misijai įvykdyti, Viešpats Samsonui dovanoja ypatingą galią ir jėgą, su sąlyga, kad šis ištikimai laikysis „naziro“ gyvensenos būdo. Fizinė galia tampa vienareikšmiškai išskirtiniu Samsono bruožu: jis sugeba nukauti vienu ypu dešimtis priešininkų, o ir jį užpuolusį liūtą nudobti plikomis rankomis.

Tačiau Samsono istorijoje yra pilna intrigų jau nuo pat pradžių. Pirmiausiai jį išduoda jo pirmoji žmona filistietė, būdama savo giminaičių pakurstyta ir iškaulijusi iš Samsono atsakymą į svečiams užduotą mįslę vestuvių metu. To pasekoje santuoka sugriūva, o kariniai susirėmimai tarp izraeliečių ir palestiniečių įgauna naują įkarštį. Netrukus ateina jau pačių žydų „išdavystė“: pabūgę filistiečių grasinimų, jie nusprendžia Samsoną surišti ir atiduoti į filistiečių rankas. Tačiau visa tai baigiasi laimingai, nes Samsono jėga jį įgalina išsivaduoti iš bet kokių supančiojimų ir nugalėti priešus.

Savo gyvenimo istorijos pabaigoje Samsonas pataiko ant dar vienos išdavystės: įsimyli moterį vardu Dalila (iš Šv. Rašto teksto nėra galutinai aišku, ar ji filistietė, bet visas kontekstas krypsta į tą pusę), kuri susigundo filistiečių didikų siūlomais pinigais, mainais į Samsono galios paslapties išsiaiškinimą. Tuomet Dalila imasi kvosti Samsoną. Po trijų netikrų Samsono atsakymų, ji ima net verkti ir priekaištauti: „sakai, kad myli mane, o paslapties neišduodi“. Galiausiai, Samsonui „mirtinai įgrysta“ Dalilos priekaištai, ir jis ryžtasi jai pasakyti visą tiesą apie savo galias. O tuomet iki tragiškos atomazgos kelias trumpas: Dalila, Samsonui užmigus, pasikviečia filistiečius. Šie nurėžia visas septynias Samsono plaukų sruogas ir pagaliau pajėgia supančioti šį savo grėsmingiausiąjį priešą. Samsono akys yra išlupamos, ir Izraelio didvyris baigia dienas filiestiečių nelaisvėje kaip pasilinksminimo objektas... Tiesa, Dievas net ir tuomet neapleidžia savo globotinio: vienos šventės metu, jau kiek ataugus plaukams, Samsonas randa galimybę sugriauti filistiečių pasilinksminimo rūmus ir sunaikinti didžiulį skaičių savo priešų, nors ir pats žūdamas kartu.

Tikinčio žmogaus žvilgsniu, Šventasis Raštas yra Dievo įkvėpta knyga, dovanota žmogaus apšvietimui. Kaip ir kai kuriose kitose Senojo Testamento vietose (skirtumai dideli tarp skirtingų Senojo Testamento vietų, o dar didesni lyginant jas su Naujojo Testamento tekstais) jis kartkartėmis nevengia ir legendiniu būdu aprašomų istorijų. Todėl kaip Šventojo Rašto skaitytojai ieškome atsakymo ne tik į klausimą: „ar Samsono ir Dalilos pasakojimas yra įvykis istorine prasme, ar tai labiau pamokantis pasakojimas, panašus į tuos, kuriuos vėliau naudojo Jėzus, neretai kalbėjęs palyginimais, simboliais ir pamokančiomis istorijomis?“. Bet, dar svarbesne prasme, siekiame suprasti, koks atsakymas čia slypi į sekantį sielos klausimą: „ko mane moko ši Šventojo Rašto vieta?“

Visų atsakymų į pastarąjį klausimą galbūt nė vienas iki galo nesugebėsime surasti, tačiau kai kurie dalykai vis tik išryškėja. Visų pirma, Samsono įvaizdis perteikia Dievo pažadą, kad Jo ieškančioji Tauta niekada nebus apleista: net ir jai būnant išsiblaškiusiai, pametusiai savo kelią, nuolat dovanos ypatingų ir galingų vedlių ir drąsintojų. O pastarieji, savo ruožtu, irgi neturi užmigti ant laurų. Kaip Kainas dėl pavydo užmušė savo brolį Abelį, kaip Judas Iskarijotas susigundė 30-čia sidabrinių ir išdavė patį Jėzų, taip ir čia Dalila kažkodėl labiau vertina jai pažadėtus pinigus, nei Samsono saugumą. Gal ji iki galo ir nesupranta ką daro, jai aptemus akims, kai išgirdo jai pažadėtas sumas? Juk filistiečių žodžiai: „pamėgink išsiaiškinti, kur slypi Samsono jėga, kad mes ateitume, surištume jį, ir jis mūsų daugiau nevargintų“, jai galėjo pasirodyti kažkuo neypatingai baisiu. Tačiau bet kokiu atveju mes tekste randame vieną neginčijamą tiesą: Samsonas yra fiziškai stiprus, bet jo dvasinis neapdairumas yra toks pat legendinis. Tiek renkantis savo gyvenimo moteris labiau pagal patrauklumą, o ne pagal kitas savybes; tiek neapdairiai pasiduodant šantažui, neapmąsčius, kad tai yra spąstų ženklas. 

Jeigu ši Senojo Testamento istorija, kartu su Dalilos susižavėjimu pinigais ir dvasine neištikimybe, išryškina Samsono neapdairumą, tai mūsų nūdienos laikmečiui ji įgauna dar platesnes spalvas: Dievas mus kviečia į tokius tarpusavio santykius, kurie būtų korektiški iš abiejų pusių. Jeigu pasiduodame vieni kitų neteisybei ir klastai, galiausiai tai veda į pražūtį mus visus. Tuo tarpu apdairumas ir savitvarda nuveda žymiai toliau.

Teol. dr. mons. Visvaldas Kulbokas