Svynis Todas - demonas kirpėjas

Personažas Svynis Todas 

Anglijos visuomenės aplinkoje jau daugiau nei du šimtmečius sklando pasakojimų apie demonišką kirpėją Svynį Todą, kuris šiandien vadinamas pagrindiniu serijiniu žudiku visoje istorijoje. Tačiau iki šiol netyla diskusijos, ar šis baisus žmogus ir XVIII a. pabaigos nusikaltimai buvo iš tiesų tikri. Dėl Svynio Todo nesutariama panašiai kaip dėl šimtmečiu vėliau pasirodžiusio Džeko Skerdiko, bet abu šie personažai ilgainiui tapo legendiniais prototipais, chrestomatiniais urbanistinių legendų apie žudikus-maniakus veikėjais. 

1973 m. Christopheris Bondas apie Londono serijinį žudiką Svynį Todą parašė pjesę, kuri inspiravo Stepheną Sondheimą sukurti miuziklą. Miuzikle atkurta kirpėjo-žudiko istorija – tai dar viena parafrazė greta begalės įvairių XIX ir XX a. sukurtų žanrų – romanų, dramos spektaklių, kino filmų. Skirtinga Ch. Bondo pjesėje yra tai, kad jis kelia ankstesnėms versijoms absoliučiai svetimus klausimus. Rašytojas kalba ne apie patį nusikaltimo faktą ir jo detales, bet nagrinėja ir aiškinasi, kaip ir kodėl visuomenėje randasi tokie žiaurumo proveržiai. Psichologinis-socialinis pjesės aspektas išskiria ją iš kitų Svynio Todo istorijos versijų, kuriose tarsi mėgaujamasi pačiu nusikaltimo veiksmu, o į jo priežastis gilintis net nemėginama. Tačiau koks buvo Svynio Todo personažo kelias iki Ch. Bondo versijos?

Literatūroje Svynio personažas pirmąkart sutinkamas 1846 metais, kai Londono savaitraščio „The People’s Periodical“ aštuoniolikoje numerių buvo dalimis išspausdintas eilinis, bet nepaprastai išpopuliarėjęs romaniūkštis „Perlų vėrinys“. Spėjama jo autorių buvus Thomą Peckettą Prestą. Tai buvo viena iš tų istorijų, labiausiai traukusių to meto Londono publiką, ir atspindėjo XIX a. visuomenei būdingą „kruviną apetitą“, kurį periodiškai žadindavo laikraščio „London Times“ puslapiuose spausdinami pranešimai apie šiurpius įvykius. Pagrįstai spėjama, kad kas savaitę pigios istorijos spausdinamos laikraščiuose buvo prasimanytos, remiantis realiais nusikaltimais, kad jų autoriai godžiai sekdavo bet kokias su kriminaliniu pasauliu susijusias žinutes, vaikydamiesi idėjų savo „kūrybai“. Taip XIX a. išpopuliarėjo savaitraščiuose spausdinamos istorijos, vadinamos „penny dreadful“ (angl. penny dreadful – penso vertės siaubas). Kadangi susidomėjimas šiurpiais įvykiais patyrė tikrą ažiotažą, tai skatino ieškoti galimybių jas spausdinti kuo dažniau ir pigiau, nes spauda to meto Anglijoje buvo brangus malonumas, o knygos kainavo neįsivaizduojamus pinigus. Populiarumo besivaikančius savaitraščius imta spausdinti ant pigaus popieriaus, baisenybių rubrikoje po šešis-aštuonis puslapius buvo skiriama kokio nors apsakymo serijai, paįvairintai šiurpiomis grafinėmis iliustracijomis. Savaitraščiai buvo pardavinėjami už vieną pensą, o visuomenė tokius skaitalus pirko kaip pamišusi. 

Kita šios istorijos pusė siejama su hipoteze tai buvus realų asmenį. Apie Syvnio Todo braižui būdingą žmogžudystę, įvykusią 1785 m. balandžio 14 d., rašoma Londono pirmajame dienraštyje „Daily Courant“ – liudininkas teigia matęs kaip netoliese Flyto gatvės kirpėjas išsitraukė skustuvą ir perrėžė atvykėliui kaimiečiui gerklę, o po to išnyko rūke. Galbūt ši žinutė laikraštyje ir tapo paskesnių perpasakojimų prototipu, inspiravusiu begalę versijų apie serijinį žudiką. Antai, iškart po to ėmė sklisti kalbos apie žiauriąją kėdę (kirpėjas pasiturinčius klientus galabydavo, norėdamas juos apiplėšti – pasodindavo į specialią kėdę, kurią staiga atlošus, kūnas nučiuoždavo į rūsį ir, stačia galva trenkiantis į grindis, auka nusisukdavo sprandą ar lūždavo kaukolė, likusius gyvus Svynis pribaigdavo skustuvu perrėždamas gerklę). Kalbėta ir apie bandelių kepėją Margery Lovet, Svynio meilužę, su kuria drauge jie dirbo žiaurus darbelius – po kirpėjo parduotuvėle esantį rūsį požeminis tunelis jungė su ponios Lovet kepykla, į kurią buvo pergabenami nužudytųjų kūnai. 

Šiandienos kriminalistikos tyrinėtojas Peteris Hainingas, net dvidešimt penkerius metus pašventęs maniako studijoms ir savo tyrimus aprašęs knygoje „Svynis Todas – tikroji istorija apie Flyto gatvės demoną-kirpėją“ (1993) teigia, kad tikrasis Svynis Todas gimė 1756 m. spalio 26 d. skurdžioje, į džiną įnikusių girtuoklių šeimoje, gyvenusioje Londono Ystendo (East End) rajone. Berniuko vaikystė baigėsi greitai – dar dvylikos Svynis tapo našlaičiu, kurį ėmėsi globoti piktas dėdė peilininkas-skustuvų specialistas, o keturiolikos buvo pasodintas į Njugeito kalėjimą penkeriems metams, melagingai apkaltintas rankinio laikrodžio vagyste. Kalėjime berniukas susipažino su kirpėju senuku Elmeriu Plummeriu, kalėjusiu už sukčiavimą. Senukas Svynį išmokė ne tik barzdaskučio ir kirpėjo amato pradmenų, bet ir kaip tuo pat metu apšvarinti klientų kišenes. Išėjęs iš kalėjimo, jaunuolis atidarė kirpyklą su iškaba „Greitai skutu už vieną pensą – pigiau nerasit“ knygynais ir laikraščių prekyba garsėjusioje Flyto (Fleet) gatvėje netoliese Karališkųjų teismo rūmų. Nesunku suprasti, kodėl Svynis pasirinko būtent šią vietą – iš kalėjimo išėjo giliai melagingų kaltinimų įskaudintas ir žiaurus jaunuolis, pasirengęs keršyti į jo kirpyklą užsukusiam teisėjui ar kitam turtingam praeiviui. Svynis Todas žudė ir čia pat apvogdavo pasiturinčius klientus. Galų gale paslaptingas jūreivio Franciso Thornillo dingimas atvedė iki kirpyklos, suimta ponia Lovet viską prisipažino ir Svynis buvo teisiamas už jūreivio, iš kurio pavogė šešiolikos tūkstančių perlų vėrinį, nužudymą. Tačiau tolimesnis tyrimas šokiravo net ir to meto kraujo ištroškusią visuomenę, apie jį su pasibaisėjimu kalbėta teismo rūmų koridoriuose – kirpėjo patalpose buvo rasta beveik 160 žmonių drabužių. Svynis Todas 1802 m. sausio 25 d. buvo pakartas Njugeite, o dar iš vakaro prie kalėjimo sienų buriavosi tūkstantinės minios smalsuolių, norėdamos stebėti egzekuciją. Bausmė taip pat ištiko ir ponią Lovet – kalėjimo prižiūrėtojai rado ją nunuodytą savo vienutėje. Nuo tada šis psichopatas pradėtas vadinti serijinių žudikų karaliumi Anglijos istorijoje, o jo istorija tapo susidomėjimo objektu. 

XX a. pabaigoje pasirodžiusi Christopherio Bondo pjesė iš esmės transformuoja tą pradinį paveikslą. Anglų rašytojas pasirenka šimtmečiu vėlesnį laikmetį – XIX a. antrosios pusės Londoną, kurio žiauri aplinka tampa svariu argumentu, analizuojant Svynio poelgį. To meto Londono atmosfera Ch. Bondo versijoje tampa ypatingu sociokultūriniu dėmeniu, per kurio prizmę iškeliamas asmeninis tragizmas ir nagrinėjamos žiaurumo, o ne elementarus maniakiško gobšumo, priežastys.

Christopherio Bondo pasirinktas Anglijos laikmetis – vienas bene labiausiai prieštaringų – Viktorijos epocha, datuojama 1837–1901 m. Viena vertus, kultūriniame gyvenime ši epocha apibūdinama kaip architektūrinis atgimimas ir pakilimas, vyko į socialinę gerovę, viduriniosios gyventojų klasės sąlygų gerinimą orientuoti pokyčiai, būtent XIX a. nuspręsta, kad kiekvienas vaikas iki 10 m. amžiaus turi teisę į nemokamą mokslą. Viktorijos epochoje išspausdinta Ch. Darwino mokslo studija apie rūšių kilmę (1859), Londone 1851 m. surengta pirmoji pasaulinė paroda, pristatytas fotografijos menas, pirmoji modulinio stiklo ir metalo konstrukcija – milžiniški Krištoliniai rūmai, laikomi moderniosios architektūros prototipu. Kita vertus, intensyvūs politinio žemėlapio pokyčiai ir žaibiškas ekonomikos augimas žmogų nustūmę į antraeilę vietą – tame pačiame moderniomis idėjomis alsuojančiame Londone moralinės vertybės ir žmogaus teisės buvo pamirštos sąvokos. Viktorijos laikų industrinė revoliucija iššaukė milžinišką Anglijos populiacijos „sprogimą“ (nuo 16,8 mln. žmonių skaičiaus 1851 m. jis išaugo iki 30,5 mln. 1901 m.) ir staigią urbanizaciją. Į miestą plūstančių žmonių srautai lėmė chaotišką vargingų miesto rajonų architektūrą, skubotą pastatų lipdymą vienas prie kito, kad tik būtų sukurta kuo daugiau gyvenamo ploto. Daug miestiečių, ypatingai Londono varginguose rajonuose apsistoję darbininkai gyveno pasibaisėtinomis sąlygomis, susigrūdę, purvinose „skylėse“, o tamsūs kiemų užkaboriai, painūs ir siauri skersgatviai, apsupti tamsoje skendinčių pastatų, buvo ideali vieta nusikaltėliams. 

XIX a. ne vienas atvykėlis nusivildavo Anglijos sostine, patekęs į nešvaraus ir neišvaizdaus didmiesčio gatves, sausakimšas triukšmingos minios. Čia tvyrojo arklių skleidžiamas dvokas, su akmens anglies suodžiais sumišę nešvarumai tekėjo upeliais ne tik požeminiuose tuneliuose, bet ir čia pat gatvėse, o lekiančios karietos purvais taškė pėsčiuosius. Apie sanitarines sąlygas nebuvo nė kalbos, nes tyras vanduo buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik pasiturintys londoniečiai. Visi kiti ne tik naudojo, bet ir gėrė drumzliną Temzės vandenį, dėl kurio valymo pradėta svarstyti tik XIX a. viduryje. Užtat džino buvo parduodama įspūdingais kiekiais – sostinės gyventojai ne vandeniu, o džinu malšindavo troškulį. Vien Londone buvo skaičiuojama per 8000 vietų, kuriose atvirai prekiauta šiuo alkoholiniu gėrimu. 

Ekonomikos proveržis tiesiog „prarijo“ fabrikuose sunkiai dirbančių žmonių gyvenimus. Įprasta darbo diena truko apie šešiolika valandų, ir tai lietė ne tik suaugusius, bet ir vaikus. 

Būtent Viktorijos epocha visiems laikams tapo įamžinta vaikų išnaudojimu – tik sulaukę trijų metų jie jau buvo siunčiami į fabrikus, akmens anglies kasyklose nuo penkerių metų vergaujantys vaikai retai sulaukdavo 25 metų amžiaus, vikresni berniukai dirbo Londono kaminkrėčiais, pasiuntinukais ar batų valytojais. 1840 m. net 20 procentų Londono vaikų buvo visiški beraščiai, 1860 m. statistiniais duomenimis tik pusė 5–15 metų amžiaus vaikų lankė mokyklas. Tačiau didžiausią nesuvokiamą siaubą kelia tais laikais klestėjusi prostitucija, vadinama „socialine piktžaizde“, nes prostitucija užsiimdavo vos trylikos sulaukusios mergaitės, o pagrindinis prostitučių amžius buvo nuo 15 iki 22 metų. Dar XIX a. viduryje vien Londone prostitučių buvo arti dešimties tūkstančių, o didžiausia koncentracija – Londono Ystendo rajone. Su prostitutėmis siejami ir tuo metu visą šalį supurtę siaubingi Džeko Skerdiko nusikaltimai, kurie dar akivaizdžiau atskleidė šiurpų, į visišką bedugnę puolusios visuomenės paveikslą. 

Akivaizdu, kodėl Christopheris Bondas pasirenka šį laikmetį. Jis skatina susimąstyti apie žiaurią didmiesčio situaciją, gilią socialinę prarają, kai gamyboje žmones keitė naujos technologijos ir garo mašinos, fabrikų kūrimas ir plėtimas iššaukė gyventojų migraciją į miestus, nesuvokiamą Londono teritorijos išsiplėtimą ir tai, jog vienoje vietoje susibūrė įvairiausio plauko žmonės. Pjesėje pasirenkama aplinka, kai ekonominio pakilimo situacija nuvertino patį žmogų, jis tapo mažiau svarbus už pramoninę mašiną ir tai priverčia pažvelgti į Svynio Todo istoriją visiškai kitu kampu, kaip į to meto žmonių dvasinio skurdo atvaizdą. 

Viena vertus, Ch. Bondo pjesė dėl painių siužeto peripetijų yra kriminalinis trileris. Kita vertus, anglų autorius radikaliai transformuoja personažų charakteristikas bei papildomai įveda iki tol įvairiose šios istorijos versijose nefigūravusius asmenis. Galbūt to siekiama, mėginant savąją versiją pateikti kaip ir XIX a., ir nūdienos visuomenės veidrodį. Antai seniūnas Bamfordas – korumpuoto niekšo portretas, o Svynio Todo varžovas Adolfas Pirelli – tipiškas šantažuotojas-reketininkas. Tačiau ypatingai sukrečiantis Ch. Bondo žingsnis – tai Teisėjo Turpino personažo sukūrimas. Teisėjo scena pirmajame veiksme (kai pro rakto skylutę stebėdamas jauną merginą, patenkina savo gašlumą) skaitytojus pastato prieš tikrą mūsų visuomenės tragediją, kurios pripažinti patys ir garsiai apie tai kalbėti neturime valios ir drąsos. 

Ši XX a. pabaigos pjesė akcentuoja asmeninio tragizmo, psichologinės dramos aspektą, ko „Perlų vėrinyje“ nebuvo nė kvapo. Pavyzdžiui, mergina Joana, neturėjusi nieko bendra su Svyniu Todu, Ch. Bondo versijoje pristatoma kaip pradingusi Svynio dukra – šis siužeto elementas dar labiau sutirština ir taip niūraus kirpėjo šeimos likimo spalvas, tuo Svyniui suteikiamas tvirtas moralinis pagrindas siekti keršto – juk korumpuotas teisėjas Turpinas atėmė, išprievartavo jo žmoną, išsiuntė be priežasties į penkerių metų katorgą jį patį, o dabar ruošiasi vesti ir prievartauti šešiolikos metų dar nesulaukusią Svynio dukterį.

Autorius akivaizdžiai keičia ponios Lovet personažo interpretaciją nuo „Perlų vėrinio“ puslapiuose sutinkamos antraplanės Svynio Todo pagalbininkės, kuklios nelaimingos moteriškaitės, besirūpinančios savo verslu – mėsos pyragėliais, o prie žudiko prisidėjusios, nes buvo jo įbauginta, iki tikro blogio įsikūnijimo, lygiavertės žiaurių darbų partnerės, silpnumo akimirkomis nusiraminimo ieškančios brendžio stikliuke. XX a. kūrinyje būtent ponios Lovet galvoje gimsta pelningo „verslo plano“ idėja, būtent ji kirpėją apgavo, neva jo žmona nusinuodijusi, nes pati svajoja tapti Svynio meiluže. Ch. Bondo pjesėje Svynio personažo neigiami bruožai – gobšumas ir šaltakraujiškumas neatsitiktinai perkeliami poniai Lovet. Šiuo būdu autorius neatpažįstamai modifikuoja įprastą Svynio portretą – nuo banalaus pamišusio žudiko iki kenčiančio, asmeninę dramą išgyvenančio herojaus, nuo antžmogio ir pabaisos, kurio poelgių tikrumu pagrįstai abejojama, iki į neviltį puolusio žmogaus, kokį išaugino pati sužvėrėjusi ir nusiritusi, moralę ir žmoniškumą seniai sutrypusi visuomenė. Nė vienoje ankstesnėje istorijos versijoje šis aspektas nebuvo sutinkamas, nes tik Ch. Bondas pradeda gilintis, kodėl žmonių tarpe gimsta tokie beširdžiai psichopatai kaip Svynis arba kas privertė taip nusiristi teisėją Turpiną iki vaikų tvirkintojo. Christopheris Bondas atvirai rašo apie tokius dalykus, apie kuriuos nedrįstama kalbėti net pusbalsiu. Būtent čia ir išryškėja skirtingi Svynio Todo istorijos vertinimo poliai – tuo tarpu kai vienose versijose banaliai kalbama apie nusikaltimą kaip patį faktą, kuris nepaprastai audrindavo lakią XIX a. visuomenės vaizduotę, kitose, tokiose kaip Ch. Bondo pjesė, atskiro žmogaus nuosmukis analizuojamas kaip visuomenės tragedijos pasekmė. 

Paradoksalu, bet siaubo istorijos ne tik XIX amžiuje, bet ir šiandien kaitina daugelio vaizduotę labiau nei kas kita. Eilės, kokios nusidriekia į įtempto veiksmo siužeto filmo premjerą kino teatre, vargu ar susidarytų salėje sukantis, pavyzdžiui, A. Tarkovskio ar F. Fellini kino juostoms, o dažnoje televizijų programoje jau senokai nepajudinamai įsitvirtinęs modelis vakarą pradėti kriminaliniu serialu ar koviniu trileriu, vidurnaktį paįvairinant lėkšta siaubo juosta. Šie filmai nekelia tų klausimų, kuriuos užduoda Ch. Bondas, mėgindamas atkreipti dėmesį į pačią, iš vidaus pūvančią visuomenę. Tuo pačiu „nemadingu“ keliu eina ir kompozitorius Stephenas Sondheimas, supurtydamas tradicinį miuziklo žanrą ir savo kūrinio objektu pasirinkdamas būtent šią Svynio istorijos versiją. S. Sondheimo „Svynis Todas“ yra visiškai kitoks nei įprasti Brodvėjaus miuziklai – ne sentimentalus, ne linksmas ir šmaikštus, bet skaudžiai iškreiptos realybės atspindys. 

Žanras – miuziklas

Žengdamas į Lietuvos muzikinę erdvę, Stepheno Sondheimo miuziklas „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ atsineša visiškai naują požiūrį į šį žanrą. Lietuvoje miuziklo kultūra – tai pavieniai atvejai, ištirpstantys gausioje renginių panoramoje. Daugumai žinoma bene viena ryškesnė šios muzikos pasaulio srities figūra – kompozitorius Andrew Lloydas Weberis. Lietuvoje pastatytų pavyzdžių galima būtų išvardinti vos keletą – tai pirmasis lietuviškas šio žanro kūrinys „Ugnies medžioklė su varovais“, taip pat „Meilė ir mirtis Veronoje“ ar populiarieji „Paryžiaus katedra“ ir „Operos fantomas“. Šie miuziklai atstovauja savotiško žanrinio mišinio su roko opera rezultatą. Kita dalis miuziklų artimi įprastai pramoginei paskirčiai, muzikinei komedijai ar pasakai. 

Tačiau svarbiausiuose miuziklo centruose Londono Vestende (West End) ir Niujorko Brodvėjuje vykstantis intensyvus šio žanro gyvenimas – nepaprastai įvairialypis ir spalvingas, išsiskiriantis į skirtingas kryptis nuo elementarių pramoginių renginių iki aukščiausio meistriškumo kūrinių, savo menine verte prilygstančių akademinei klasikai. Nors miuziklo terminas ir Vakarų kultūroje pirmiausia reiškė lengvosios, populiariosios muzikos žanrą, kuriame dainuojama, šokama, yra dramos elementų ir lengvo turinio istorija, bet ilgainiui siužeto ratas buvo nepaprastai išplėstas iki atskirų žanrinių krypčių – šou-miuziklų, miuziklų-pasakų, liaudies miuziklų (folk), miuziklų-kino filmų, socialinės tematikos miuziklų ar mega-miuziklų, pasižyminčių nepaprastai  sudėtingais novatoriškais scenografijos atradimais. 

Ypatingai XX a. antrojoje pusėje miuziklo žanras peržengė savo rėmus – plečiama siužetų amplitudė, nepaprastai įvairi muzikos kalba, o patsai miuziklas priartėja prie operos žanro. Pastaroji tendencija itin ryški socialinės tematikos miuzikluose, kurių bene pirmuoju pavyzdžiu nurodomas Jerome Kerno „Plaukiojantis teatras“ („Showboat“, 1927), išdrįsęs prabilti apie visuomenės problemas ir skaudulius. To meto Amerikos situacijoje ši miuziklo kryptis natūraliai susiformavo kaip depresijos apimtos visuomenės, klasių problemos ar žmogaus odos spalvos konflikto, žiaurių karo atgarsių ir sugriautų likimų pasekmė. Taip buvo sukurti G. Gershwino „Porgy ir Bess“ (1935), Franko Loesserio „Pats laimingiausias žmogus“ („The Most Happy Fella“, 1956), Kurto Weillio darbai, išsiskiriantis gilios psichoanalizės, istorinio aspekto sureikšminimu, netgi artimesni operos žanrui. Beje, ir ta pati L. Bernsteino „Vestsaido istorija“ („West Side Story“, 1957), kuriai libretą sukūrė Stephenas Sondheimas, yra unikali liūdnas to meto su žmogaus odos spalva susijusias problemas ir kraupią gangsterių situaciją atskleidžianti muzikos partitūra. Tačiau Lietuvoje šį kūrinį daugiau žinome kaip linksmų Vestsaido šokių ar nuotaikingos dainos „Noriu gyventi Amerikoje“ („I want to live in America“) pavyzdį. Mes net nesusimąstome, jog L. Bernsteinas žavingoje dainoje iš tiesų užkodavo gyvenimo Amerikoje dviprasmybes – imigrantų jaudulį ir lūkesčius, dar tik žengiant koją į naująją žemę, ir kraupią realybę, su kuria jie iš karto susiduria. 

Stepheno Sondheimo miuziklas „Svynis Todas‘ natūraliai pratęsė socialinės tematikos grandinę. Kaip apibūdintume šį S. Sondheimo kūrinį Lietuvos kultūrinio gyvenimo kontekste? Pirma, tai visiškai kito žanro muzika, nei įprasta būtų girdėti mūsų šalies scenoje, juolab akademinėje. Viena vertus, S. Sondheimo miuziklas – lyg gaivus kito pasaulio dvelksmas ar nepažinta žemė, nes kūrinys yra visiškai kitoks, nei įprasta tapatinti su miuziklo žanru – socialinės tematikos miuziklas Lietuvoje yra nežinomas. Kita vertus, „Svynis Todas“ yra tikra bomba net ir socialinių miuziklų kryptyje, nes S. Sondheimo objektas – išties drąsus ir kontroversiškas siužetas. Kompozitorius kalba apie moralės nuosmukį, nes jį jaudina, kodėl visuomenė taip nusirito, kodėl randasi tokie Svyniai Todai, ponios Lovet ar teisėjai Turpinai – sužvėrėjusių santykių votys. S. Sondheimas išdrįsta savo menines ambicijas įmerkti į šiandienos visuomenės purvą, todėl ir jo muzika tvinksi kaip XX a. tragedijos skaudulys, nes ją išgirdus nelikti abejingu tiesiog neįmanoma. Tai nėra elementari Svynio Todo istorija, bet mūsų pačių nuosmukį ryškiausiomis spalvomis atskleidžianti kūryba. 

Lietuvoje skamba pilna miuziklo versija. Pasaulio ir paties Brodvėjaus scenose dažnai yra kupiūruojama boso teisėjo Turpino arija iš pirmo veiksmo. Tai ypač atvira seksualinė scena, kai teisėjas pro rakto skylutę, gašliai save patenkindamas stebi jauną merginą. Ši miuziklo atkarpa šokiravo net visko mačiusią Amerikos publiką, todėl jos atsisakoma, motyvuojant amžiaus cenzūra, nes jei būtų apribotas žiūrovų amžius, nuo to nukentėtų komercinė projekto pusė. Tačiau tiesa yra ta, kad komercinio pasaulio atstovai pasirenka lengviausią kelią, paprasčiausiai užmerkia akis ir atsiriboja nuo miuziklo scenoje tiesiu tekstu parodomos iškreiptų santykių katastrofos tarp tėvų ir vaikų, suaugusių ir mažamečių, nes nė vienam nėra malonu pripažinti šią mūsų visuomenės gėdą, juolab apie tai viešai kalbėti. Atsisakydami šios scenos statytojai tarsi krypsta į lėkštesnį miuziklo turinio perfrazavimą, artimesnį elementarioms penny dreadful istorijoms, patenkinančioms tik kruviną apetitą. Tačiau Christopheris Bondas neveltui sukūrė tokią sceną, nes suprato, kad ji yra būtina meninio kūrinio sudedamoji grandis ypač dėl moralinio konteksto. Stephenas Sondheimas, rašydamas miuziklą, jos taipogi neatsisakė, nes kompozitorius nepaiso komercinių cenzūrų, jam svarbiau yra paties požiūris ir pozicija. Todėl jis kuria nepagrąžintą, nenudailintą ir nenugludintais kampais, bet realų miuziklą – tokį, koks šiandien yra iškreiptas visuomenės portretas. Lygiai taip pat ir Lietuvos bohemiečiai nepataikauja jokioms cenzūroms ir lietuviškame „Svynio Todo“ pastatyme išdrįsta užduoti tuos pačius miuziklo sumanytojų – ir pjesės autoriaus, ir kompozitoriaus klausimus.

Štai čia ir susiduriame su perkeltinėmis miuziklo prasmėmis, kurios šimtmečių senumo kruvina istorija naudojasi tik kaip priedanga. S. Sondheimo miuziklas drąsiai ir drastiškai provokuoja klausytoją ir stebi, ar užteks pastarajam juodo humoro jausmo ir sveiko proto, kad suvoktų kūrinyje slypinčią potekstę, jo alegorinę kalbą. Jei ankstesnės Svynio istorijos versijos pagrindinį asmenį pateikdavo kaip bejausmę žudymo mašiną, tai Ch.Bondo/S. Sondheimo Svynis šventai įsitikinęs tuo, ką daro ir kodėl taip elgiasi. Jo veiksmai – tarsi misija, tarsi pasaulio gelbėjimas nuo supuvusio visuomenės elito, nuo parsidavėlių ir kyšių ėmėjų, nuo tvirkintojų ir padlaižūnų, kurie gyvena mūsų tarpe, prisidengę padorumo kauke ar įtakinga pozicija. Miuzikle siekiama parodyti, kad aukštos moralinės vertybės ir idėjos šiandien yra dar viena pigi prekė, kurios įgyvendinimui negausi palaikymo, už tai nieko neduodamas atgal, neįdėdamas tam tikro procento į kažkieno kišenę. Todėl Svynis yra tarsi dar vienas idėjinis „svieto lygintojas“, kokiais buvo Tadas Blinda ar Robinas Hoodas. Kirpėjas savo aukomis pasirenka ne paprastus žmones, ne apatinį visuomenės sluoksnį, bet kunigus, teisėjus, akloje biurokratijoje įklimpusius ir bet kokį žmogiškumą pamynusius klerkus, kuriuos jau mėsos pyragėlių pavidalu patiekia vargšams: „Kaip malonu pagaliau žinoti, kad viršūnės tarnaus apačioms!“

Viena giliausių filosofinių miuziklo vietų – kertinis kūrinio koncepcijos akmuo – yra priešpaskutinis pirmo veiksmo numeris „Trys karaliai“, kuriame pagrindinis herojus labai aiškiai nusako savo pareigą – netyčia išsprūdus ir pabėgus Turpinui, kirpėjas prisiekia keršyti visiems teisėjams ir išvalyti visuomenę nuo šiukšlių. Ir tada S. Sondheimas panaudoja efektingą dramaturginį sprendimą – Svynis kreipiasi tiesiai į žiūrovus, kurie tampa neatsiejamais veiksmo dalyviais ir nelieka ribos tarp scenos ir parterio. Tokiu žingsniu miuziklo autorius verčia susimąstyti salėje sėdintį klausytoją ne tik apie scenoje vykstantį veiksmą, ne tik apie išgalvotą siužetą, nuo kurio gali atsiriboti, bet apie tai, jog kalbama galbūt apie patį klausytoją, apie jo kaimyną, apie į purviną bedugnę smunkančią jo paties aplinką. 

Mėsos pyragėliai šiame miuzikle yra ne kruvino nusikaltimo detalė, bet Svynio misijos simbolis. Pyragėlių scena pirmo veiksmo pabaigoje, kai Svynis ir ponia Lovet dainuoja duetą „Mažasis kunigas“, yra tikrasis Svynio poelgių raktas. Juk kirpėjas net negalvoja pasinaudoti aktoriumi, poetu ar kitu paprastuoliu: „Gal turit poetą, ar ką nors panašaus? Ne, matot, su poetais bėda viena – iš ko suprasti, kad jis negyvas jau yra?“, „nagi, šitas gal kažkiek gyslotas, bet žinoma, čia gi… smuikininkas!“ Alegorinė Svynio kalba su ponia Lovet apie pyragėlius tampa atviru nusiritusio elito pasmerkimu: „Tai kunigas. Paragaukit kunigo. Ar jis geras? Pone, jis per daug geras, švelniai tariant! Juk jie kūniškai nenusideda, todėl yra švieži“, „teisininkas yra visai neblogai, nes už jį mokami dideli pinigai“, „skanų klerko kąsnelį?“, „paragaukit bankininko, užkopusio į šlovės aukštumas! Ne, jis skleidžia blogą kvapą“, „seniūnas iš kvapo visai neblogas. Iškart supranti, kaip gerai jis suteptas…“, „štai politikas, toks slidus, kad patiekiamas ant servetėlės bus.“

Simboliška ir tai, kad spektaklio finale gyvi lieka tik dar gyvenimo nesutepti jaunuoliai – Svynio dukra Joana, jos draugas Antonis ir našlaitis Tobis. Tai kita karta, galbūt geresnė, tyresnė, jau pasibaisėjusi mūsų kuriamu siaubu – galbūt tai mūsų viltis? Svynis Todas miuziklo pabaigoje pats patenka po skustuvo ašmenimis – taip S. Sondheimas tarsi uždaro istorijos ratą. Kompozitorius žudiko nepateisina. Jis aiškiai parodo, kad nesvarbu, kaip stipriai esi įskaudintas ir tave slegia gyvenimo neteisybė, bet keršto ir neapykantos forma nėra kelias, vedantis į šviesą.