Pakartojimo nebus: Makbetas

Giminingos sielos: Giuseppe`as Verdi`is ir W. Shakespeare`as „Makbete“

Apsilankę Pjačencoje esančioje viloje, kur G. Verdi`is nugyveno beveik visą savo suaugusiojo gyvenimą, rastumėte du visų W. Shakespeare`o kūrinių, išverstų į italų kalbą, rinkinius. Jie tebeguli ten, kur juos paliko G. Verdi`is – ne studijoje, ne svetainėje, o šalia kompozitoriaus lovos. Štai kokį gilų ir glaudų ryšį su V. Šekspyro pjesėmis jautė G. Verdi`is, tarsi tikėdamas, jog net miegant šių dvasia smelkte smelksis į jo kūną.

Paprastai didžiausi G. Verdi`is stabai būdavo ne muzikantai. Tarp jo garbinamųjų buvo Michelangelo`as, Dante, Schiller`is,  o sąrašo viršuje –Shakespeare`as. „Jo kūrinius laikiau rankose nuo vaikystės... Nuolat juos skaitau iš naujo“, – sakė kompozitorius per savo operos „Makbetas“ premjerą. Tuo metu, kai buvo sukurtas šis ankstyvas ir vis dar kontraversiškas Shakespeare`o pjesės pastatymas – pirmoji iš trijų G. Verdi`io operų pagal V. Šekspyro dramaturgiją, kompozitorius sėmėsi teatrinio ir muzikinio įkvėpimo iš garsiojo dramaturgo kūrybos.

G. Verdi`is laikė W. Shakespeare`o „Makbetą“ vienu iš „reikšmingiausių žmonijos kūrinių“. Kompozitoriui, panašu, nebuvo būdingas XIX a. Europoje vyravęs susižavėjimas Škotijos kraštovaizdžiu, mitologija ir romantine poezija, tačiau tai su kaupu kompensavo jo domėjimasis „škotiškąja pjese“. Be to, tikėtina, kad G. Verdi`is buvo girdėjęs Škotijos himno melodiją, kurios pirmosios keturios natos yra identiškos „Va, pensiero“ – vadinamojo Hebrajų vergų choro iš operos „Nabukas“ – pradžiai.

Pradėjęs operą „Makbetas“, kompozitorius parašė savo libretistui Francesco Maria Piave: „Jei negalime sukurti ko nors puikaus, bent jau pamėginkime sukurti ką nors neįprasto“. Ir G. Verdi`is tai tikrai padarė. Jis sukūrė pirmąją italų operą, perteikiančią dramatišką W. Shakespeare`o pjesės tempą ir gylį; pirmąją operą, kurioje gausu minorinių tonų ir tamsių orkestrinių atspalvių, sustiprinančių laukinės Škotijos gamtos įspūdį bei pjesės personažų charakterius; ir pirmąją operą, kurioje koloratūros technika iš gražios ir kaprizingos pavirto dramatiška ir bauginančia.

„Makbete“ G. Verdi`is perteikė ryškiausius operos personažus. Opera iš kompozitoriaus kūrybos išsiskiria tuo, kad joje dėmesys sutelkiamas ne į romantinius ryšius ar tėvo ir dukters santykius, o į įtakingą porą ir jos atstumiantį elgesį, paskatintą godumo bei traumos. Norėdamas tai perkelti į muziką, G. Verdi`is turėjo pakeisti operos taisykles.

Ryškiausias to pavyzdys – Ledi Makbet personažas. Kompozitorius primygtinai reikalavo, kad Ledi Makbet vaidmenį atliekančios solistės balsas skambėtų taip, kaip dar niekad neskambėjo operos scenoje. Solisčių atrankos metu jis, rodos, prašė neįmanomo: koloratūrinio soprano, bet tokio, kurio balsas būtų „nenatūralus ir tamsus“, savyje turintis „kažką šėtoniško“. Jis norėjo koloratūrinio soprano, gabaus vokalo akrobatikai ir galinčio greitai keisti toną, tačiau ne tam, kad galėtų parodyti balso grožį, kaip buvo įprasta tuo metu, o kad perteiktų personažo, pasiryžusio pastūmėti savo vyrą į žiaurią žmogžudystę, maniakišką beprotystę.

Tai aiškiausiai girdima I veiksmo 2 scenoje, lemiamame Ledi Makbet ir jos vyro duete. Kol Makbetas bando įtikinėti ilgomis, lyriškomis partijomis, žmona nuolat jį pertraukia trumpomis, šaižiomis koloratūros frazėmis. Muzikologo Roger`io Parker`io žodžiais tariant, „tai, kas tradiciškai buvo patrauklu ir puošnu, dabar naudojama isterijai arba nenatūraliam linksmumui pavaizduoti; vokalinė puošmena tampa šaiži ir kupina neigiamos prasmės“.

Operos siužetui vystantis, G. Verdi`is apverčia Ledi Makbet suteiktas harmonines ir instrumentines spalvas žemyn nukreipta spirale. Kompozitorius primygtinai reikalavo, kad IV veiksmo lunatizmo scenoje personažo muzika būtų atliekama kitaip nei įprasta operoje. „Šios partijos neturi būti dainuojamos, – nurodė jis. – Jos turi būti suvaidinamos ir deklamuojamos labai gūdžiu ir slėpiningu balsu.“

G. Verdi`is itin domėjosi šios scenos dramaturgija, dirbo su Marianna Barbieri-Nini, pirmuoju šį vaidmenį dainavusiu sopranu, ir reikalavo, kad ji stengtųsi nejudinti burnos mėgindama susidoroti su vokalinėmis technikomis, pradedant šnabždesiu ir baigiant visos galios bei aukščio balsu. Koloratūra čia naudojama ne įspūdžiui sukurti, o siekiant parodyti personažo vidinę disharmoniją. Tai buvo beveik revoliucinga, turint omenyje, kad G. Verdi`is gyveno bel canto eros pabaigoje, kai operos scenoje karaliavo vokalo grožis.

Visi faktai rodo, kad kompozitorių į šias naujoves pastūmėjo W. Shakespeare`as ir dramatiškas pjesės poveikis (panašiai atsitiko, kai po keturiasdešimties metų G. Verdi`is ėmėsi kurti „Otelą“). „Makbetas“ paskatino kompozitorių teikti pirmenybę būdo bruožams, o ne grožiui, ir šį principą jis taip pat pritaikė orkestrui, demonstruodamas naują tendenciją obsesiškai kartoti smulkius motyvus siekiant parodyti dramoje įsišaknijantį blogį. Kai Makbetas grįžta nužudęs karalių Dankaną, orkestras pristato svarbiausią iš šių motyvų: stingdančią ir besikartojančią slinktį tarp Do ir pustoniu aukščiau esančio garso (lydinčio Makbeto žodžius „Tutto è finito!“ (viskas baigta“) Orkestras įgyja semantinį vaidmenį ir pasakoja mums tai, ko negali perteikti scenos personažai.  

„Makbeto“ muziką galima suskirstyti į dvi dalis. Realybę atstovauja Ledi Makbet ir jos vyras generolas – baritonas, esantis tarp tenoro ir boso registrų ir taip tarsi pabrėžiantis personažo dviveidiškumą. Tačiau, dar prieš susipažindami su šia pora, išgirstame kitą operos „šeimą“ – raganas. Kaip ir Makbeto žmona, raganos yra didžiulė jį spaudžianti jėga.

G. Verdi`is nuo pat operos pradžios suteikia raganoms savitą spalvą (jis vartojo italų kalbos žodį „tinte“). Jų muzika iš esmės yra kelianti nepasitikėjimą: nuolat keičiasi metras, ritmas ir tekstūra; ji kupina „magijos“ – staigių, glaudžiai suderintų pasažų, jungiamų su tamsiomis pučiamųjų natomis. G. Verdi`is rašė F. M. Piave`as, kad raganų muzika turėjo būti „vulgari, bet keistai įmantri ir originali“.

W. Shakespeare`o pjesėje figūravo trys raganos. D. Verdžio laikais nebuvo neįprasta, kad per spektaklius scenoje pasirodytų daugybė raganų. Tai tikriausiai ir paskatino G. Verdi`į parašyti trims raganų grupėms skirtą chorą. Jos pasirodo daugiausia I ir III veiksmų pradžioje, kur jų muzika pereina iš minorinės į mažorinę tonaciją – tai psichologinį poveikį turinti stilistinė priemonė, skirta įtikinti mus (ir Makbetą), kad bauginantys raganų patarimai duos teigiamų rezultatų.

G. Verdi`is linko pasitikėti W. Shakespeare`u, nors anglų kalbą mokėjo prastai ir „Makbetą“ žinojo tik iš italų kalbos vertimo, kuris negalėjo atspindėti viso teksto grožio ir niuansų. Kompozitorius pirmą kartą pamatė pjesės pastatymą 1847 m. Londone, iškart po to, kai jo opera buvo pirmą kartą parodyta operos teatre „Teatro della Pergola“ Florencijoje (vėliau šį spektaklį jis taip pat aplankė Italijoje ir Prancūzijoje). Kai G. Verdi`is 1865 m. ėmėsi perrašyti operą, kad ją būtų galima rodyti Paryžiaus operos teatre „Theatre Lyrique“ (ir taip sukūrė versiją, kurią paprastai girdime šiandien), į naująją versiją jis įtraukė tai, ką buvo pamatęs ir išmokęs, bei reikalavo, kad operos spektakliuose būtų jaučiamas jo matytų pagal pjesę pastatytų spektaklių realizmas. 

G. Verdi`is puikiai dirbo su W. Shakespeare`o kūryba, bet ir rašytojo kūryba puikiai tiko G. Verdi`iui. Kai kurie dramaturgo sukurtų dramatiškų situacijų elementai atspindėjo pačią žmogiškojo teatro, kurį G. Verdi`is mėgo tyrinėti, esmę: manipuliaciją, įtampą, aklą meilę, išdavystę ir kaltę (vienas iš labiausiai jaudinančių „Makbeto“ momentų yra Makdufo gedulo arija sužinojus apie jo žmonos ir vaikų nužudymą – „Ah, la paterna mano“).

Abu vyrus, apsėstus teatro galimybių, taip pat žavėjo antgamtiniai reiškiniai, be to, abu buvo vienodai pasiryžę tobulinti scenos dramos meną. Taip jie sugebėjo sukurti laikui nepavaldžius kūrinius. „Makbetas“ pasakoja apie tironiško, neteisėto karaliaus nuvertimą ir faktiškai okupuotos šalies išlaisvinimą. Čia lengva įžvelgti paraleles su G. Verdi`io laikų Italija, kuri „Makbeto“ rašymo metu buvo apimta dešimtmečius trukusių politinių neramumų. Jau kitais metais Milane kilo revoliucija. Kompozitorius buvo aistringas Risordžimento revoliucionierių, siekusių suvienyti ir išlaisvinti Italiją, rėmėjas. 1861 m. jų noras išsipildė ir Italija buvo suvienyta. Vos po kelerių metų G. Verdi`is grįžo prie „Makbeto“, kad sukurtų versiją, kurią žinome šiandien, ir įtrauktų „Škotijos pabėgėlių chorą“ – gal sąmoningą sąsają su hebrajų vergais iš „Nabuko“? Galbūt G. Verdi`io galvoje sukosi mintys apie naują, geresnį valdymo būdą. 

Andrew Mellor`as

Andrew Mellor`as yra žurnalų „Opera“, „Opera Now“ ir „Oper!“ korespondentas Skandinavijoje ir knygos „The Northern Silence – Journeys in Nordic Music and Culture“ (Yale University Press) autorius.

Retam autoriui pavyko sukurti tiek personažų, tapusių tiesiog archetipiniais Vakarų, o ir viso pasaulio kultūros tipažais. Egzistenciškai pasimetęs Hamletas, pavyduolis Otelas, gobšuolis Šeilokas, fatališkos meilės aukos Romeo ir Džiuljeta. Sąrašą galima tęsti... Jame tikrai ne paskutinę vietą užima Makbetas, tapęs karjerizmo, aklos ambicijos, galios troškimo priežodžiu. Makbeto ir jo sutuoktinės ledi Makbet beatodairiškas pasiryžimas įveikti visas – tikras ir numanomas – kliūtis, kad įsiropštų į galios viršūnę, yra vienas paveikiausių pasakojimų literatūros istorijoje apie tai, kaip gali apakinti galios troškimas ir kaip valdžia gali tapti save pateisinančia ir įteisinančia.

Tai, kas daro Makbeto istoriją tokia paveikia (greta tiesiog neįtikėtino Shakespeare’o literatūrinio talento), yra tai, jog tragedijos pradžioje Makbetas pasirodo kaip teigiamas personažas. Jo narsa nulemia, kad laimimas lemiamas mūšis, už pasiektą pergalę dėkingas karalius Dunkanas yra pasiryžęs Makbetui visokeriopai atsilyginti. Šią harmonijos ir pilnatvės atmosferą sutrauko įsiveržimas iš dvasių pasaulio – laumės išpranašauja Makbetui, jog šis pats tapsiąs karaliumi. Ambicija, kuri galbūt ruseno slapčiausiose dvasios užkaboriuose, garsiai ištarta laumių, įgauna formą ir kryptį. Tai, ko anksčiau Makbetas galbūt nepripažino net pats sau, dabar jam atrodo kaip lemtis, aukštesnių jėgų sprendimas. Tad Makbetas, o ir ledi Makbet, valdžios iš pradžių siekia tarsi ne savanaudiškais tikslais, tiesiog realizuodami likimo valią. Tai viena iš centrinių šios tragedijos kolizijų – ar ambicija tėra individo pasirinkimas, ar vis tik ji nulemta, yra predestinacijos dalykas. Tačiau antrojoje tragedijos dalyje draminė įtampa įgauna kitą formą – Makbetui valdžia tampa nebe priemone, o savitiksliu dalyku. Vis daugiau energijos skiriama ne tam, ką su ta valdžia daryti, bet kaip ją išsaugoti: visa aplinka tampa pavojumi, visi aplinkiniai –  galimais konkurentais.

Šia prasme Makbeto istorija yra nuopuolio į tironiją istorija. Tai metafora apie tai, kad net geriausiais norais grįsta valdžia, įtikėjusi, kad ji yra likimo įsikūnijimas, neišvengiamai baigiasi priešybe – valdžia, grįsta savęs išsaugojimu. To mus moko visos XX a. diktatūros – diktatoriai paprastai į valdžią ateina su geresnio pasaulio vizija, pažangos siekiu bei pažadu ir neretai – plačiųjų masių palaikymu. Tačiau, paradoksaliai, būtent įtikėjimas, kad jie „žino“, kad yra atradę kelią pirmyn ir kad tik jie tą kelią gali realizuoti, galiausiai tampa pateisinimu represijoms, žudymams, valdžios sutelkimui vienose rankose ir desperatiškam kabinimuisi į ją. Stalinas, Putinas, Hitleris, Pol Potas mums rodo, prie ko veda valdžia, įtikėjusi, kad jai lemta būti valdžia. Makbetas yra tokių ir panašių veikėjų prototipas.

Nūdienos Lietuvoje šie klausimai iškyla nauja jėga ir nauju šviežumu. Plika akimi matyti, kad galios pozicijose tik daugėja atsitiktinių žmonių, kurie, atrodytų, patys nesupranta, kaip jose atsidūrė, ir glumina kitus savo neišmanymu, sutrikimu, tiesiog bendra dezorientacija. Tačiau, ir tai tiesiog dramatiška aplinkybė, tie patys žmonės itin greitai tose pozicijose apsipranta, pasijaučia šeimininkais ir neilgai trukus buvimo tose pozicijose faktą ima laikyti savo šaunumo įrodymu. Tai, kad jie atsidūrė valdžioje, esąs likimo ženklas, kad taip lemta. Makbeto istorija rodo, kaip greitai tokios individo transformacijos vyksta, kaip operatyviai apsiprantama, įsipatoginama galioje – tai, kas tik ką buvo svetima, vos pažinta, ar net su tuo kovota, dabar laikoma sava, tuo, ką visuomet buvo lemta gauti. Galia korumpuoja, o absoliuti galia korumpuoja absoliučiai.

Tačiau Makbeto istorija moko ir kitko. Tai, kas iškėlė Makbetą į galios viršūnę – aklas tikėjimas, jog taip lemta – kartu tapo ir jo nuopuolio priežastimi. Laumės išpranašavo ne tik tai, kad jis įgis karaliaus valdžią, bet ir sąlygas, kuriomis jis ją praras. Tiesa, laumių scenarijus fantastiškas, neįtikėtinas – Makbetas prarasiąs valdžią, kai prieš jį sukilsianti Birnamo giria. „Man to neteks matyt! – sušunka laimingas Makbetas. – Kas gali miško medžiams įsakyti / Iš žemės išsiplėšt su šaknimis / Ir kautis eit? Kokia puiki lemtis!“[1] Artėjant mūšiui prieš Makbetą, Dunkano sūnus Malkolmas įsako savo kareiviams nusikirsti po šaką iš gretimos Birnamo girios, kad užmaskuotų savo skaičių: „Tegu kareiviai / Kiekvienas sau nusikerta po šaką / Ir laiko prieš save: pavėsy lapų / Paslėpsime mes savo vyrų skaičių / Ir tuo būdu apgausime žvalgus“. Sargyboje budėjęs karys Makbetui praneša, ką pamatęs: „Aš ant kalvos sargyboje stovėjau, / Žiūrėdamas į Birnamą; staiga / Man pasirodė, kad giria sujudo“. Tas pats likimas, tas pats demonas, kuris įgalino Makbetą, dabar jį daro bejėgiu – atsiveria visas jo pažeidžiamumas; galia, kariuomenė, karaliaus titulas, kiti išoriniai jėgos atributai tampa bereikšmiai. Karalius visuomet buvo nuogas, o nuogas karalius – joks karalius. Galbūt šią Makbeto pamoką verta atminti ir šiandien.

Viktoras Bachmetjevas, filosofas