Trubadūras

Vilnius City Operos „Trubadūras“, arba gotika XXI amžiuje

Verdi ieškojo ypatingai dramatiško siužeto ir didelių aistrų, todėl 1853 m. sukurto „Trubadūro“ istorijai buvo pasirinkti tamsūs ir žiaurūs viduramžiai. „Kuo drąsiau, kuo labiau netikėtai, - tuo man geriau“, – rašė Verdi savo libretistui, tikėdamasis drastiškų siužeto vingių. Nors XV a. jau yra laikomas tiltu į Renesansą, tai buvo sudėtingas pereinamasis laikotarpis visai Europai. Praėjęs „mažasis ledynmetis“ buvo padaręs didžiulę žalą kontinento ekonomikai, agrikultūrai. Bažnyčia, užėmusi nepaprastai įtakingą poziciją visuomenėje, jau buvo senokai pribrendusi reformoms ir tapusi ne tik atsidavimo, bet ir didelio masto korupcijos vieta. Artėjo lūžis.

Būtent bažnyčios tarnai sudarė aukščiausiąją gyventojų klasę šioje visuomenėje. Po jų sekė taip pat patogiai gyvenę aristokratai, kurių vienintelis rūpestis buvo vis iškylantys ginčai su monarchais bei kova dėl valdžios ir įtakos sferų. Čia pat augo ir naujasis buržuazijos, sluoksnis, kurio didžiąją dalį sudarė pirkliai. Jie ilgai kovojo už savo laisvę ir ją gavę nuolat stiprino savo politinę ir ekonominę galią. Žemiau jų liko didžioji dalis visuomenės, - nuo bedarbių iki mokytojų. Jie, švelniai tariant, gyveno skurdžiai ir net nematė prošvaisčių pakilti socialiniais laipteliais. 

Tokia suskaidyta ir tarpusavyje konkuruojanti visuomenė gyveno atitinkamai suskaldytame žemyne, kuriame vis dar laikėsi silpstančios imperijos, besiformuojančios valstybės ir nuolatinėse kovose dėl žemių paskendę kraštai. Šia situacija savotiškai pasinaudojo Ispanija, Italija ir Portugalija. Jų jūreiviai, atsitraukę nuo konfliktų kontinente, patraukė į kitus žemynus. Kolumbas, Vasko de Gama, Amerigas Vespučis ir kiti atvėrė pasaulį Europai ir atvirkščiai. XV a. pabaiga senajame žemyne tampa paženklinta ne tik jos vietinių gyventojų susiskaidymu, bet ir atkeliavusių naujų žemių ir kultūrų atstovų persikraustymu.

Ne veltui būtent šio meto įrašuose galime atrasti pirmąsias žinias apie nesantaiką su atvykėliais iš kitų kraštų. Visų pirma – romais, arba čigonais. Atsikraustę į Europą jau XII a., XV–ame jie buvo paplitę Vakaruose, iš kur juos ir pradėjo ginti. Netolerancija kitataučiams, kitos rasės ar kultūros žmonėms buvo gaji jau tuomet. 

Šiuo įtemptu, konfliktų ir kovų prisodrintu laikotarpiu ir pasinaudojo Verdi, kartu su libretistais Salvatore Cammarano ir Leone Emanuele Bardare‘u sukūręs įkaitintą ir užaštrintą situaciją. Joje susitinka ne tik skirtingų pažiūrų, luomų, bet ir kultūrų žmonės, asmenybės. Čia veikia aukštuomenė, karininkai, vienuolės, tarnai ir čigonai. Sukiršinti savo skirtingų socialinių pozicijų jie klimpsta ir į asmeninę nesantaiką, siekdami keršto, bandydami vogti kitų laimę ir meilę. Kėsinantis į vertingiausią, turi mokėti didžiausią kainą. Ties gyvybės ir mirties klausimu atsiduria visi Verdi herojai. Kiekvieno iš jų kelias veda į pražūtį: pasiaukoti dėl meilės, būti nužudytam pavydo, būti pasmerktam egzekucijai, gyventi brolžudystės nuodėmėje.

XIX a. kūrėjai, atrodytų sąmoningai atkartoja būtent XV amžiuje atsiradusį dance macabre, arba mirties šokio įvaizdį, skelbiantį, jog mirtis išlygina visus skirtumus. Po jos visi tampa lygiais. Kelių herojų mirtimi baigiasi opera, tarsi teigdama, jog tokiame pasaulyje galimas tik toks sprendimas, tik tokia baigitis. Galbūt tai reiškia viltį, jog sunaikinus tai, kas bet kuriuo atveju veikia tik destruktyviu principu, galės atsirasti kitokie žmonės ir kitoks pasaulis. O galbūt, tai kaip tik reiškia, jog tiek anuomet, tiek šiandien, niekas nesikeičia ir pasikeisti negali. Galbūt mes iš tiesų praradome žmogiškumą ir galimybę žvelgti į kitą, negalvodami aipie jį kaip apie priešą?

Tikriausiai net neverta aiškinti, kaip šios temos skamba šiandieninaime mūsų kotekste. Viskas artima, atpažįstama ir net bauginančiai tikslu. Kariniai konfliktai, kova dėl teritorijų, socialinės lygybės klausimai, kitataučių tolerancija, žudymai ir savižudybės... Jau savo laiku Verdi, pažvelgęs keliais šimtmečiais atgal, galėjo atrasti kitą laiką, kalbantį apie esamojo problemas, o XXI a. teatro scena būtent praėjusių amžių siužetus paverčia aktualiais, pritaikydama juos šiandienos realijoms. Tačiau ar visuomet verta iliustruoti tai, kas yra akivaizdu?

Meno tikslas – žvelgti į realybę, jos problemas, trūkumus ir pliusus bei kelti klausimus, kas kartą tam atrandant naują formą. Tad ar verta dar kartą rodyti, jog elgiames taip pat barbariškai (beje, taip iš pradžių buvo vadinamas gotikos menas), kaip ir prieš kelis šimtus metų? Bandyti dar kartą mokytis iš praeities? O galbūt pripažinti tai kaip nekintantį faktą?

Šį sezoną pristatę pirmąjį savo spektaklį jaunajai auditorijai „Jonas ir Greta“, VCO kūrėjai teigė, jog kalbant su vaikais teatre svarbu ne prisitaikyti prie jų realybės, bet kurti naują laiką ir erdvę kartu. Panašiu principu vyksta ir primojo „bohemiečių“ Verdi pastaymas. Marijaus Jacovskio scenografija, atkartodama Islandijos gamtos kuriamus neįtikėtinus vaizdus, kartu antrina ir gotikiniam stiliui būdingą tęstinumą, kilimą aukštyn, stiebimąsi link dangaus. Jon Morrell kostiumai apjungia ne tik viduramžių istoriją, bet ir šiandienos madą. Tamsios spalvos, didėlės formos, metalinių šarvų detalės bei Japonijos stilius, - čia susilieja ir epochų nuotaika, ir „atrastųjų kraštų“ įtaka.

Scenoje matome lyg pasakos ar fantazijų pasaulį. Tik jame nėra gerųjų fėjų, - vien tamsa, kurioje, lyg paskutinis šviesos spindulys, sužiba Leonora, krauju istoriją žymi vienas kitam tinkantys priešininkai Azučena ir di Luna, o visų interesų suskirtimo taške atsiduria Manriko – Trubadūras. Ir tuomet, ir dabar, ir ... visuomet? O galbūt tai visiškai ne fantazijų pasaulis,  o mes šiandien?

„Trubadūro“ siužetas: beprasmis smurtas, ar teatro tradicijos?

Visose Verdi operose sutinkame ne tik užburiančias ir emociškai paveikias melodijas, dainingas arijas, didžiulius balsus, bet ir tokius pat įspūdingus personažus bei jų gyvenimus. Žvelgiant giliau, „Trubadūras“ išsiskiria gausybe ir šiandienai svarbių temų, tokių kaip pasiaukojimas, atpildas, tolerancija. Įspūdinga muzika pasakoja didingas istorijas, kurių varomoji jėga - kardinaliai skirtingų verybių susikirtimas. Tokiose situacijose neišvengiamai naudojamasi galia ir jėga, dažnai fizine. Žudymai, persekiojimai, ant laužo sudegintos motinos ir vaikai... Ne vienam iškyla klausimas: kam tiek smurto?

Šiandien daugelis piktinasi kasdienybę užtvindžiusiais smurto, prievartos vaizdiniais. Kol televizija apsimestinai apsisaugo, žymėdama programas amžių ribojančiais ženklais, o internetiniai portalai neva blokuoja drąstiškų vaizdų prieinamumą jaunesniems skaitytojams, teatro scena dažnai tampa atpirkimo ožiu kritikai. Atrodytų, lyg teatras - nuo realybės atribota meno, išraiškos sfera, kuriai galioja kitos taisyklės, kuri būtinai privalo būti estetiškai glotni, kelti susižavėjimą išoriniu grožiu. Iš kur atsiranda toks požiūris? Ir ką mums rodo žvilgsnis į teatro istoriją?

Labai greitai ir labai trumpam grįžkime į senovės Graikiją. Net jei manote, jog tai -  didelių kolonų, meistriškų skulptūrų ir vynuogienojų metas, atsivertę bet kurią dramą rasite gausybę žiaurumų. Ar tai būtų Oidipo tragedija, kurioje herojus pats sau išsilupa akis, ar Medėjos, nužudžiusios savo vaikus, istorija. Tiesa, graikai buvo uždraudę mirties scenas rodyti scenoje, todėl šie įvykiai dramoje ir spektaklio metu būdavo vaizdingai nupasakojami choro tekstuose, po kurių scenoje publika išvysdavo tik negyvėlio kūną. Panašų principą galime sutikti ir operose, kuomet pasakodami esamos situacijos priešistorę, veikėjai detaliai prisimena praėjusius lemtingus įvykius. Šie pasakojimai dažnai tampa centrinėmis kūrinio arijomis, arba griausmingais chorais.

Peršokime į kitą teatrui svarbų etapą – Williamo Shakespeare‘o kūrybą. Tikriausiai nė vienam nereikia pasakoti apie tai, jog iki šių dienų vienu didžiausiu dramaturgijos genijumi laikomo rašytojo kūryboje savižudybės, prievarta ir žmogžudystės yra neatsiejama jo istorijų dalis. Dar šiandien Didžiojoje Britanijoje (kaip ir kitose teatrui neabejingose šalyse) gyvas prietaras, jog didžiausiu žmogžudysčių skaičiumi pasižyminti drama „Makbetas“ atneša nesėkmes ją statantiems teatralams. Sakoma, jog net ištarus šį pavadinimą prisikviečiamos nelaimės, todėl pjesė dar vadinama „škotiškąja tragedija“.

Čia pat galime prisiminti ir „Romeo bei Džuljetos“ savižudybe pasibaigiančią istoriją, Hamletą persekiojusią ir keršto reikalavusią tėvo šmėklą, Ričardo II- ojo ir III-iojo istorijas, kaip kruvino kopimo valdžios laiptais pavyzdžius. O pjesė „Titas Andronikas“ gali būti pristatoma kaip atskiras perversijų pavyzdys: išprievartavimas, suluošinimai, kanibalizmas, žmogžudystės... Sakysite, jog šios mirtys – dramaturgo pasirinktos metaforos, įvaizdžiai. Tebūnie, bet tai tik patvirtina faktą, jog pasakojamos istorijos įtaigumui pasiekti gali būti pasirinkta bet kokia forma.

Gausios mirtys Shakespeare‘o ir kitų dramaturgų pjesėse ilgainiui net sukūrė vieną iš aktorių vaidybos vertinimo kriterijų. Net mūsų laikais galime išgirsti tokius keistus epitetus po spektkalio: „bet kaip jis gražiai numirė!“. Taigi, viena vertus žiūrovai priima žiaurią istorijos baigtį, kita vertus ją vis dar vertina tik estetinėje kategorijoje. Tuo tarpu po siaubo ar veiksmo filmo geriausi komentarai skambėtų maždaug taip: „ir taip tryško kraujas, atrodė kaip iš tikrųjų“. Viskas, kas vyksta ekrane, ar, sakykime, už ekrano atsiduria saugioje teritorijoje. Net jei kino tikslas ir yra sukurti kuo realistiškesnį įspūdį, emociškai įtraukti žiūrovą, čia išlieka juos skirianti riba, medžiaga, stiklas, akiniai, kurių teatre nėra.

Šiandien kiekvienas drąsus internete žiūrėti drąstiškus žudynių, šaudymų vaizdus, žaisti kompiuterinius žaidimus, kurių tikslas – išžudyti priešininkus. Drąsus tol, kol to nemato gyvai, kol to nėra jo realybėje. Būtent taip visais laikais veikia teatras. Vėl grįžtant prie Shakespeare‘o: „Teatras - gyvenimo veidrodis“. O kas iš tiesų mėgstame žiūrėti į veidrodį ir matyti jame viską, ne tik tai, kad mums patinka?

Šiandien gyvename savo iliuzijų pasaulyje, kuriame galime pasirinkti patogią realybę. Gyventi nepriimant ar nematant visko, kas vyksta aplink, tikinti save, jog tai, ką matome ekrane, vyksta kažkur toli, o mes galime būti savo erdvėje ir egzistuoti visiškai atsiskyrę. Taip nėra ir net niekada nebuvo. To išsigandę ir imame savotiškai teisintis ir neigti: „negalima to rodyti, kiek galima į tai žiūrėti?“.

Tiek Aristotelis senovės Graikijoje, tiek ir Zygmundas Froidas teigė, jog nutylėjimas, tiesioginio susidūrimo vengimas, užsisklendimas yra žymiai blogesni problemos sprendimų būdai, nei atvira konfrontacija. Todėl kiekvienas iš jų savo veiklos lauke siūlė tiesioginius susidūrimus su nepatogumais. Tokia tradicija išlieka ir iki šiandien. Ne veltui nemaža dalis šiuolaikinio teatro iš dalies priimama kaip tam tikra terapijos forma.

Apsukant klausimą kita puse: kodėl prieš daugiau, nei šimtą metų sukurti kūriniai vis dar gali aktualiai kalbėti apie mūsų problemas? Pasirodo, jog būtent nemažai smurto ir mirties įvaizdžių turintys kūriniai iš tiesų kalba apie esmines žmogaus vertybes. Jas visas rasime ir religijoje. Juk sunku būtų pasakyti, jog Kristaus nukryžiavimas nėra smurtinė scena? O ar daug saldžių ir nekaltų istorijų galima prisiminti išlikusių iki šiandien? Ar daug jų mūsų gyvenimams suteikia ko nors įsimintino?

Šiuo atveju, peržvelgdami „Trubadūro“ istoriją galime tik paklausti: ar šiandien nebesusiduriame su čigonų, kitataučių tolerancijos problemomis, argi negirdime istorijų apie sutrikusias ir savo vaikus sužalojusias, ar net nužudžiusias motinas bei nusikaltimus, įvykdytus vedant aklam kerštui? Tad galbūt vertėtų nustoti vengti to, kas visuomet – šalia?