Verteris

„Verteris“ – praeities laikų ilgesys

Šiandien prancūzų kompozitorius Jules’is [Émile Frédéric] Massenet (1842–1912) bene labiausiai žinomas kaip dviejų operų – „Manon“ ir „Verterio“ – autorius. Pastarojoje jis įgarsino romantinio herojaus simboliu tapusio J. W. Goethe’s romano pagrindinio veikėjo istoriją. Iš viso J. Massenet operinį palikimą sudaro apie keturiasdešimt šio žanro kūrinių, o publikuotos buvo dvidešimt penkios operos.

Atrodo, kompozitorius buvo įminęs savo sėkmės paslaptį, nes visuomenė su nekantrumu laukė kiekvienos naujos jo kompozicijos, ir, kaip retai būna, kūryba kompozitoriui buvo pelningas pragyvenimo šaltinis. Galbūt viena priežasčių buvo J. Massenet gebėjimas suteikti muzikos garsams nuoširdaus intymumo ir parodyti realius išgyvenimus. Kompozitorius buvo apdovanotas neeiliniu melodisto talentu, o polinkį į operinę muziką jautė nuo mažens, nes dar dešimtmetis pradėjo mokytis Paryžiaus konservatorijoje pas vieną geriausių to meto operos kompozitorių Ambroise’ą Thomasą. Su opera jis susidurdavo ir vakarais – jaunuoliui nepaprastai pasisekė, nes keturiolikmetis J. Massenet, priverstas ieškotis darbo, buvo priimtas į Paryžiaus „Théâtre Lyrique“ orkestrą litaurininku.

Tuo metu, kai J. Massenet dėmesio centre atsidūrė Verterio asmenybė, jis buvo produktyviai kuriantis, pripažinimą pelnęs ir sėkmingus užsakymus gaunantis kompozitorius. Operos idėja datuojama dar 1880 m. – apie tai laiške užsimena pats kompozitorius, bet kelis metus ji tik „sklandė ore“. O 1885 m. J. Massenet kūrinių leidėjas Georges’as Hartmannas jau aktyviai prakalbo apie naują siužetą – J. W. Goethe’s romaną.

„Verterį“ rašyti J. Massenet pradėjo tik baigęs kitą operą. Kompozitorius jautėsi išsisėmęs, operos rašymas ėjosi sunkiai. Čia G. Hartmannas buvo puikus vadybininkas. Puikiai žinodamas, kad J. Massenet tereikia tinkamo akstino, leidėjas suorganizavo kelionę į Bairoitą, kur J. Massenet klausėsi „Parsifalio“, taip pat apsilankė Frankfurto šiaurėje esančiame Vetslerio miestelyje. Čia prieš šimtą metų J. W. Goethe’i gimė sumanymas parašyti garsųjį romaną. Būtent čia J. Massenet pirmą kartą perskaitė į prancūzų kalbą išverstą romaną (mat iki tol jis darbavosi tik su libretu). Kelionė ir joje patirti įspūdžiai taip stipriai paveikė menininko vaizduotę, jog gerokai paspartino rašymą. 1887 m. pradžioje opera jau buvo baigta, bet „Verterio“ premjera įvyko tik 1892 m. vasario 16 d.

Turėdamas ne vieną kvietimą statyti savo operas Paryžiaus teatruose, kompozitorius apdairiai laukė tinkamiausios progos „Verterio“ premjerai. Tik po šešių metų jis į dienos šviesą iškėlė „Verterio“ partitūrą... Iš tiesų pasaulinė operos premjera, nuskambėjusi Vienoje, buvo vokiškoji versija. Originalioji, t. y. prancūziškoji versija atlikta tų pačių metų pabaigoje – 1892 m. gruodžio 27 d. Ženevoje. Po trijų savaičių J. Massenet lyrinė drama parodyta Paryžiaus „Opera Comique“, bet teatro vadovas ją tuoj pat nuėmė – jį išgąsdino siužeto beprasmiškumas (nusižudyti iš meilės?!) ir muzikos niūrumas. Tuo tarpu „verteriška“ banga vis labiau vilnijo – kituose Prancūzijos miestuose, visoje Europoje ir net Amerikoje opera buvo sėkmingai statoma. „Verteris“ sugrįžo ir į Paryžiaus sceną. Tiesa, tik 1903 m., bet nuo tada jau nesitraukė iš pagrindinių prancūzų repertuaro pozicijų (XX a. Paryžiuje ši opera buvo parodyta daugiau kaip 1300 kartų).

Operos pagrindu tapo J. W. Goethe’s romanas „Jaunojo Verterio kančios“ (Die Leiden des jungen Werther, 1774), vokiečių literatūroje įkūnijęs „Audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang) judėjimą ir tapęs vienu ryškiausių jo simbolių. Iš tiesų romane remtasi tikrais 1771 ir 1772 m. įvykiais, J. W. Goethe’s patirtais Vetsleryje. Literatūros kūrinyje rašytojas sujungė dvi realiame gyvenime įvykusias istorijas – savo meilės istoriją ir greta stebėtą tragediją. Būdamas dvidešimt trejų (to paties amžiaus yra ir romano pagrindinis herojus) J. W. Goethe tikrai buvo įsimylėjęs Charlottę Buff (kurią rašytojas vadino mažybiniu Lotės vardu) – merginą, savo motinai mirties patale pažadėjusią prižiūrėti šešiolika jaunesnių broliukų ir sesučių. Tačiau Lotė ištekėjo už Johanno Georgo Christiano Kestnerio. Tuo metu jų draugas Karlas Wilhelmas Jerusalemas buvo nelaimingai įsimylėjęs ištekėjusią moterį ir, iš Lotės vyro pasiskolinęs pistoletą, nusišovė. J. W. Goethe savaip adaptavo šias istorijas ir sukūrė epistolinį romaną, kuris tik pasirodęs tapo bestseleriu.

Muzikos istorikai iki šiol kelia klausimą, kodėl J. Massenet susidomėjo Verterio siužetu. Kompozitorius neabejotinai pataikė į dešimtuko šerdį – jis tobulai suderino savo kaip melodisto talentą su romantinio herojaus likimu. Atrodo, J. Massenet buvo pasiilgęs kameriškumo, kuriuo dvelkė liūdesiu pažymėti J. W. Goethe’s puslapiai. Kompozitorius buvo ištroškęs rašyti lyrinę dramą, intymų muzikinį dienoraštį, kuriame nelieka vietos impozantiškiems ansambliams, pompastiškiems chorų numeriams ar masinėms, baleto scenoms. „Verteris“ – tarsi dainuojamasis teatras ir, sunku patikėti, tik keliose vietose vienu metu girdėti daugiau nei vienas ar du balsai. Čia viena svarbiausių scenų – į prisiminimus pasinėrusios Šarlotės monologas. Stipriausia emocinė įtampa kuriama, kai scenoje tėra tik vienas veikėjas, besikalbantis su laiškais...

Paties J. Massenet santykį su šiuo kūriniu dar taikliau atskleidžia faktas, kad „Verterio“ rankraštį prancūzų kompozitorius naudojo tarsi dienoraštį – partitūros paraštėse jis palikdavo įrašus apie tos dienos orą, įvykius jo gyvenime ar šiaip įvairius menkniekius. Atrodytų, „Verterio“ kūrimas jam buvo ne darbas, ne pareiga, bet artimas ir jautrus romano puslapių ir menininko dialogas, išaugęs į suasmenintą santykį su rašomu kūriniu ir jo siužetu.

Tik sukurta Verterio istorija sukrėtė visuomenę, ji tapo etalonu daugeliui jaunuolių, kurie lygiai tai pat buvo pasiruošę mirti dėl savo meilės. Jie rengėsi „verteriška“ apranga – žydru apsiaustu ir geltonais bridžais, rašė ilgus ir jausmingus laiškus, kūrė eiles ir čia pat jas deklamavo savo mylimiesiems. J. W. Goethe’s romanas sukėlė tikrą sąjūdį, o nusižudyti iš meilės tapo jaudinamai madinga...

Visais laikais žmogus nors mažyte savo prigimties dalele buvo romantikas. Galbūt todėl šiandien jaučiame nostalgiją tai epochai, jos pakylėtiems jausmams, trokštame beprotiškos aistros, besąlygiškos meilės, gebėjimo drąsiai iki galo kovoti už tai, kuo tikime, ir su pavydu žvelgiame į jaunuolio svajotojo portretą kaip ypatingo, laisve dvelkiančio gyvenimo simbolį...

J. Massenet libretistai sukūrė gyvybingą dramą, kurioje Šarlotės ir Verterio linija susikerta su romios Bailio vaikų kasdienybės tėkme. Tai kenčiančios meilės ir namų idilės, Šarlotės aistros ir gyvenimiškos pareigos sankirta. Tai audringos ir bebaimės jaunystės ir tradicinių visuomenės normų, kuriose žmogaus siela ir jausmai turi užleisti vietą protui ir išskaičiavimui, konfliktas. Ši dilema ir šiandien suskamba kaip niekad skausmingai.

Nuo J. W. Goethe’s romano sukūrimo praėjo daugiau nei du šimtai metų, J. Massenet opera jau skaičiuoja daugiau nei šimtmetį. Bet J. Massenet „Verteris“, negalėjęs pasigirti ypatingu operos statytojų dėmesiu XX a. antroje pusėje, pastaruoju metu vis dažniau atsiduria jų akiratyje – šiandien nemažai pasaulio teatrų įniko statyti būtent „Verterį“ (tiek dramą, tiek operą). Atrodytų, esame šios istorijos antrojo gimimo liudytojai. Ar tai rodo, kad pasiilgome „verteriškų“ išgyvenimų? Veikiausiai, nes „Verteris“ spinduliuoja tikrais ir nesumeluotais jausmais.